Tarp suaugusių yra labai paplitęs vaidmenų pasikeitimo pratimas, nerealus dalykas ugdant savyje empatiją, įsijautimą į kitus, kitų supratimą ir netgi aktorystės meną.
Visada pasitikrinu kada jau bus laikas ir su sūnumi pradėti tokius pratimus. Manau, kad tai svarbus komunikavimo įgūdis, kuri būtina ugdyti.
Šiandien dukra ant grindų išsikleidė daug kortelių. Trumpai padėliojo, bet labiau jai patiko imti ir pilti iš maišelių.
Į kambarį įėjo sūnus ir sesei liepė susirinkti korteles. Jai patiko nepaklusti 😁🤭 Tą momentą nutariau pasinaudoti proga ir pamėginti sūnui pabūti mano vietoje – padėti išspręsti šią problemą kartu.
⁃ Aronai, jeigu tu būtum tėtis, ką dabar darytum, kad vaikas susitvarkytų?
Sūnus nieko nelaukęs pasakė sesei:
⁃ Hela, susitvarkyk savo korteles.
Tyla.
⁃ Hela!
Nieko nevyksta. Tada aš vėl sakau sūnui:
⁃ Matai, tai neveikia. Tie metodai priversti – neveikia. Ką dar galime sugalvoti? Atsimink, tu jos tėtis ☺️.
Sūnus patylėjo minutę, nusišypsojo ir tarė:
⁃ Hela, nori šokolado?
⁃ Taip!
⁃ Tada turi susitvarkyti, o tada gausi šokolado.
Lengviausia manipuliacijos priemonė – prizas (nors to ir nenaudojame šeimoje), bet suveikė tik minutę.
Tada dar keletas bandymų ir tarsi ore gimė tuštuma – poreikis pasitarti ir išgirsti. Aš nieko nesakius ėmiau rinkti korteles, sakydama dukrai, kad aš tau padėsiu. Įsijungė ir sūnus. Tada dukra. Ji taip įsijautė į rinkimą, kad nepastebėjo, jog kiti neberenka. Taip ji viena susitvarkė. O iš manęs pašnibždomis sūnui į ausį išėjo ,,matai ką daro mūsų pavyzdys”.
Nieko daugiau nebesakiau. Manau šis įvykis leido sūnui bent trumpam pabūti suaugusio pusėje. O aš pilna laimės, kad mūsų šeimos laboratorija persikėlė į kitą lygį 😅🖤!