Jeigu neklystu Suomijoje yra taikomas modelis, kad mokyklose mokytoja moko, o kiekvienam vaikui klasėje yra galimybė turėti savo pagalbininką, kuris netrukdydamas kitiems padeda. Tai šiandien supratau, kad toks modelis tikrai turėtų veikti teigiamai visų naudai.
Sūnus jau kurį laiką lanko virtualų būrelį, aš visada būdavau šalia, jeigu prireiktų pagalbos. Nėra jokių problemų su kompiuteriu, bet reikia įdėti pastangų suformuoti tinkamus komunikavimo įgūdžius. Kadangi jau kurį laiką jam šauniai sekasi, galvoju šiandien jau galiu tą valandą atsitraukti ir nuveikti kažką dėl savęs, bet po pusvalandžio teko grįžti ir įsijungti kaip mokytojos pagalbininkė 💁🏻♀️.
Kodėl?
Mat įpusėjus pamokai vienas vaikas ėmė demonstruoti savo žaislų kolekciją. Iki tol visi buvo labai įsitrukę, bet staiga vienam kilo va toks noras. Žinoma, paseka to ir kiti vaikai ėmė blaškytis. Netikėtai ir mano sūnus į konkretų klausimą atsakė: ,,Čia mano mylimiausias žaislas – katė Miaukė. Aš ją labai myliu”.
Pirma reakcija -> 🤦🏻♀️🤦🏻♀️🤦🏻♀️,,Iš kur tas katinas ten atsirado?!
Mokytoja pajuto, kad vaikai ,,kažkur ne ten”, bandė tęsti, bet tiesiog ore jutosi, kad vaikai per daug atsipalaidavę. Tai truko vos kelias minutes, bet man atrodė amžinybė. Nieko nelaukdama stojau mokytojai į pagalbà, nes tokia atmosfera toli nenuves nė vieno vaiko.
⁃ Aronai, gal patrauk Miaukę iš vaizdo, tai gali labai blaškyti kitus vaikus. Juolab, kad dabar kalbate apie ugniagesius, o ne žaislus.
Sūnus iškart priėmė pastabą, be emocijų, bet kaip svarbų dalyką. Patraukė žaislą ir stengėsi surimtėti. Mokytoja, tą pastebėjusi, klausinėjo sūnaus užsiėmimo tema, o šis pasijuto labai protingas. Manau, jis suprato, kad visgi yra vietų, kuriose yra svarbus tinkamas elgesys ir uź tai gauni dar ir dėmesio!
Vėliau mačiau kaip kelios mamos taip pat įsijungė su savo vaikais, tad dominuoti ėmė tie vaikai, šalia kurių buvo tėvai. Galiausiai pirmasia berniukas pasidėjo žaislą ir įsijungė į pamoką. Atmosfera pamokoje pasikeitė ir vaikai galėjo užbaigti savo konstravimą. Manau, toks tėvų dalyvavimas yra didelė pagalba mokytojui. Ir, žinoma, pačiam vaikui.
Yra nuomonių, kad vaikai privalo patys susitvarkyti, nes kitaip neišmoks būti savaranki. Bet ar tikrai tiesiog palikdami juos vienus ar mokytojams mes suformuosime juose teisingus pagrindus? Net neabejoju, kad vaikai bus savarankiški ir be didelio mūsų įsikišimo, bet tik kokiomis vertybėmis, bendavimo ir elgesio šablonais jie vadovausis ateityje, nematydami tinkamų pavyzdžių.
Labai džiaugiuosi šiandienos atradimu! Nuo šiol dar atsakingiau žiūrėsiu į pagalbą aplinkai, kurioje yra mano vaikai, nes aplinka formuoja juos. Jeigu aplink vaikas mato nerimtumą, kvailystes ir pan., tai kad ir koks jis bebūtų motyvuotas – jis ims elgtis kaip visi, kad tik būtų pripažintas.
Todėl norėdama, kad vaikas gautų kiek įmanoma daugiau iš lankomo būrelio turiu visgi jaustis, kad esu mokytojos pagalbininkė, vaiko asisentė ir būti jautri vaiko pokyčiams (kartais gali tekti paaiškinti, priminti, praplėsti, pasakyti kokį pavyzdį ir t.t.)
Iš vienos pusės tai nėra labai norimas darbas, bet iš kitos pusės – KODĖL AŠ TAPAU MAMA?