Daug yra įvairių išsamių straipsnių apie ekrano laiką vaikams, amžiaus rekomendacijos, patarimai ir pan. Kažkaip niekada nekilo mums problemų, nereikėjo nei riboti, nei drausti. Filmukų turinį pati rinkau, cenzūravau, stebėjau kaip jis štakoja vaikų elgesį ir pan. Šiais metais jau pirmąjį mėnesį pradėjau pastebėti, kad kažkas ne taip. Vaikuose akivaizdžiai pamačiau, kad sumažėjo noras kurti, plėtoti savo idėjas laisvu laiku. Žaidimai tapo jiems nebeįdomūs, nepadėjo provokacijos. Net ir užduotis atlikti nebuvo didelio noro. Viskas pradėjo vykti gana atmestinai, kad greičiau atlikti užduotis, o tada žiūrėti filmukus (paprastai ekrano laikas buvo viduryje dienos: vaikams kaip fizinis poilsis, o man namų ruošos darbų laikas). Nenorėjau griežtai riboti ekrano laiko, bet ir taip tęstis nebegalėjo. Pradėjau ieškoti informacijos ir dėmesį patraukė vienas straipsnis (nepamenu šaltinio), kuriame buvo rašoma apie situaciją Kinijoje, jog ten vyriausybė priimė (ar priims) sprendimą, jog vaikams būtų griežtai ribojamas ekrano laikas (televizija, žaidimai ir pan.) iki 2-3 valandų per savaitę ir tik penktadieniais, šeštadieniais. Nuskambėjo gana drastiškai, bet žemiau buvo pateikti įvairių specialistų komentarai, kurie savotiškai pakeitė mano nuomonę.
Buvo teigiama, kad Kinijai taip lengvai nepavyks, nes šiuolaikiniai vaikai yra protingi ir jie ras būdų kaip neatitrūkti nuo viso virtualaus pasaulio. Nors dauguma specialistų pritarė, jog tėvai turėtų pasirūpinti, jog visą darbo savaitę internetas vaikų gyvenime būtų atjuntas. Mat jame pilna žalingos informacijos, spaudimo, šlamšto, kuriame geras turinys užgoštas ir nepasiekia mūsų.
Tada radau informacijos apie žmonių priklausomybę įvairiems dalykams ir supratau, kad pati pastūmėjau vaikus prisirišti prie tokio rėžimo, kuriame filmukų žiūrėjimas tapo kaip „greitas maistas“, nereikalaujantis jokių pastangų.
Esu rašiusi apie kiekvieno žmogaus priklausomybę (https://ugdymasirauklejimas.lt/home/taip-as-priklausoma-nuo/)
Tad puiki proga padirbėti praktiškai! Pirmas žingsnis įveikiant priklauomybę – įpročių keitimas. Kelios savaitės buvo tikrai sudėtingesnės, reikėjo daugiau mano dalyvavimo, bet privalėjau patikrinti ar tikrai ekrano laikas sustabdė mano vaikų kūrybiškumą ir motyvaciją mokytis. Taigi, artėjant ,,filmukų“ pertraukai organizuodavau kažkokias įdomias ir neįprastas veiklas (sausainių kepimas, ekperimentai, knygos skaitymas, ilgesni pasivaikščiojimai lauke). Švelniai įvedžiau įprotį kasdien atlikti užduotis knygelėse, vis palaikiau pokalbius daug klausinėdama, žaisdama kartu. Nes žinojau, kad mūsų atveju nuobodulio tarpas lygus prašymams žiūrėti filmukus. Nenorėjau pyktis, supriešinti mokymosi ir ekrano laiko, kaip vieno kažkokios bausmės, o kito – pramogų. Daug padėjo ir vyras, kalbėdamas apie naujų žinių svarbą, atradimų džiaugsmą ir pan. Supratome, kad tas spalvotas vaizdų pasaulis ekrane kartais daug įdomesnis negu mūsų pasaulis, kuriame vaikai nemato prasmės, todėl bandydami juos ,,perjungti“ iš vieno rėžimo į kitą, stengėmes nepalikti jų vienų emociškai. Nepastebėjau didelio lūžio, jie paleido viską gan lengvai. Galbūt todėl, kad prie ekrano jie praleisdavo ne dienų dienas.
Porą savaičių dirbome visais frontais ir jau pastebėjau rezultatus. Vis daugiau laiko vaikai skirdavo savo kūrybai, užduočių atlikimui, pradėjo daugiau klausinėti, o klausimai vedė ieškoti atsakymų. Žaidimai tapo įdomesni. Sūnus vėl pradėjo visur rašyti, skaičiuoti, kurti knygas ir savo istorijas. Negalėjau patikėti, kaip jie atgijo akyse. Ir svarbiausia, net laisvu laiku, kuomet aš skalbiu, gaminu maistą ar tvarkausi arba kai matau, jog jie nuobodžiauja, nebegirdžiu jokių zyzimų ar prašymų įjungti kompiuterį.
Šiai dienai turime sekmadienį, kai vaikams leidžiame žiūrėti filmukus. Ir penktadienio vakarą, kuomet visa šeima žiūrime filmą kartu. (Neskaitant momentų, kai kartu mokymosi tikslais žiūrime informaciją).
Suprantu, kad šis rėžimas gal ir keisis, bet atsižvelgiant į jų amžių ir potraukius – tai geriausias sprendimas. Tad tikrai noriu padrąsinti ekperimentuoti ir ieškoti geriausio varianto visai šeimai.