Tai buvo vienos iš mano draugių klausimas. Bet neabejoju, kad daug moterų sau jį užduoda.
Pamenu ši draugė negalėjo susilaukti vaikelio beveik 5 metus. Nesunkiai galima įsivaizduoti kokia laiminga Ji buvo, kai pastojo. Tada gimė sūnus. Linksmuolis toks. Ir Ji pati švytėjo!
Žinoma, kaip ir kiekvienos mama tapusios moters, taip ir Jos gyvenimas persitvarkė. Greta laimės pojūčio, džiaugsmo stebint kaip auga mažylis, atsirado ir milžiniška atsakomybė, rūpestis kitu, nuovargis, laiko ir bendravimo stoka. Ne visada lengva išlaikyti balansą tarp būvimo moterimi, mama, žmona. Tačiau kiek pamenu Ji niekada nenuleisdavo rankų, visada ieškodavo kaip save motyvuoti ir sunkiais momentais visada sulaukdavau Jos skambučio (nors tie skambučiai labiau padėjo man).
Praėjus pusantrų metų gavau nuo Jos žinutę, kad Ji vėl laukiasi. Rašė, kad yra sutrikusi, nes begalo myli savo sūnų, o dabar jaučiasi kaip ir kalta, kad jis gaus mažiau dėmesio ir Ji turės savo meilę padalinti abiems. Bijojo kaip viskas bus.
Tuomet jau turėjau du vaikus ir puikiai supratau apie ką Ji kalba. Kai esi prisirišusi prie vieno vaiko, atrodo kaip bus įmanoma mylėti du? Bet Ji atlaikė viską šauniai ir pati pajuto, kad meilei ribų nėra. Šiandien Ji džiaugiasi sūnumi ir dukra.
Atrodo viskas šaunu. Bet štai tas momentas, kai Ji ima klausti savęs: ,,Ar aš bloga mama, nes nesugebu būti tinkamu pavyzdžiu? Juk taip norėjau vaikų, o dabar, kai juos turiu, kartais norėčiau, kad jų nebūtų, kad turėčiau bent kiek daugiau laiko sau, kad namai būtų kaip normalių žmonių, kad pagaliau gerai išsimiegočiau, galėčiau be problemų išsinuomoti būstą, kad nereikėtų girdėti kaimynų priekaištų dėl triukšmo ir stresuoti viešumoje… Ar aš bloga mama, nes manyje kyla tokios mintys?…”
Pamenu klausiau Jos. Ieškojau savyje žodžių ką pasakyti ir radau tik šiuos: ,,Klausyk, tu ne viena. Tu nuostabi mama, tavo vaikams labai pasisekė, kad turi mamą, kuri nebijo pažvelgti į tikrąją save, nevaidina sau, bet ieško kaip suteikti jiems to, ko iš tikro šiandien reikia – žmogaus auklėjimo. Tai pati didžiausia dovana, kurią tik tu gali duoti savo vaikams”.
Norėjau tik parodyti, kad suprantu ją ir palaikau. Aš pati pagaunu save toje ,,savęs kaltinimo” stadijoje, kuri kartais įkalina kaip kalėjimas ir nieko gero neduoda nei man, nei kitiems.
Tokiais momentais visada padeda aplinka, kuri supranta, kad vaikų auklėjime visada vyksta bangavimas – vieną dieną tu įkvėptas ir įkvėpi kitus, kitą – vos pakyli iš lovos. Vieną dieną tave veda ketinimas užauginti žmones, kitą – tu nematai nė vieno pliuso, kodėl turėtum gaišti laiką.
Bet tas bangavimas ir yra tikrasis džiaugsmas. Jame yra galimybė tobulėti pačiai ir parodyti vaikams koks yra gyvenimas ne filmuose, o realybėje.
