Pastaruoju laiku su vaikai stebime informaciją apie gamtą, joje vykstančius reiškinius, augalų bei gyvūnų pasaulį. Tai prideda gilesnį požiūrį į mūsų gyvenimą. Leidžia pamatyti, kad mūsų gyvenime yra daug daugiau žmogui nevaldomų procesų, negu galėjau kada įsivaizduoti!
Pavyzdžiui, būti mama.
Moksliškai įrodyta, kad tam tikru brandos etapu moteriai prabunda noras motinystei. Tai instinktai. Net jeigu ir moteris sąmoningai atmeta ar dėl kitų priežasčių slopiną šį poreikį, ji ras kuo pakeisti motinystės instinktą. Greičiausiai jos namuose apsigyvens kažkoks naminis gyvūnėlis. Teko girdėti, kad vaikų nenorinčios moterys vos tik pastoja, pakeičia savo vidinę programą net ne savo valia, nes įsijungia natūralus gamtos procesas (hormonai ir pan.).
Gamtoje viskas turi reprodukcinę sistemą, vadinasi ir žmogus turi joje dalyvauti. Taigi, akivaizdu, kad čia pasirinkimo neturiu.
Keista, daug metų apie tai nesusimąsčiau. Pirmiausia, gamta ,,pastūmėja” moterį tapti mama, tada ji gal net ir ne savo noru privalo rūpintis vaiku visą gyvenimą. Ji viduje jaučia, kad dabar tai jos pareiga. Ir kuo moters vertybių skalė aukštesnė, tuo daugiau parametrų jai reikia apimti. Tai vargina, bet ir džiugina, sekina, bet ir užpildo, stabdo, bet ir augina. O svarbiausia, kad niekas neklausia moters sutikimo. Gamta vykdo savo planą.
Man tai didelis atradimas, kurį suvokus, norisi nepaleisti ,,vėjais”, o panaudoti kaip atspirties tašką aiškinantis kokie dar dalykai gyvenime yra valdomi ne žmogaus, o mūsų vidinės programos – instinktų. Norisi gyvenimo pabaigoje jausti, kad padariau viską, kas buvo mano rankose, nes kiek girdžiu dauguma žmonių prieš mirtį sako: ,,nežinau, jaučiu, kad nepadariau gyvenime kažko labai svarbaus ir prasmingo.”.
Tai kas tai?