Santykiuose dažniausiai sumaištį kelia nežinojamas esminio dalyko – kiekvienas žmogus pasaulį vertina unikaliu, tik jam suvokiamu būdu ir nėra dviejų vienodai mąstančių žmonių.
Savo elgesyje man gal ir sunku tai pastebėti, bet labai dažnai matau tai santykiuose tarp vaikų. Jiems tiesiog misija neįmanoma priimti kito nuomonę, idėją, kito įgūdžių lygmenį, ar net amžių!
Iš vienos pusės, tas nesugebėjimas priimti kitą žmogų atrodo tikra problema (kartais net katastrofa!), bet iš kitos pusės – džiaugiuosi tai atrasdama, nes būtent tai ir yra visų mūsų problemų ir nesėkmių priežastis.
Kas nenori būti suprastas? Išgirstas? Priimtas? Įvertintas? O čia dar gyvenime kaip specialiai vis pasikartoja situacijos, kuriose jauti, kad kiti žmonės tavęs nesupranta, neįvertina, netgi tave mato visai kitokiam vaizdinyj negu tu iš tikro esi. Ir toks komunikavimas ne tik, kad nieko naujo nevysto, bet ir ,,gęsina” esamą ryšį. O be jo žmogų greit užplūsta vienatvės jausmas… kas to nori?
Tas klausimas mane neramina jau seniai, nes tikrai bendraujant sukelia daug sunkumų: tu sakai vieną, o tau atsako visai kitą (pavyzdžiui, tu sakai, kad nevalgai kiaulienos, o tau atrėžia ,,tai tu vegetarė?”). Gal ir smulkmenos, bet jos kaskart pastato plytą tarp manęs ir kito žmogaus.
Galima, žinoma, nekreipti dėmesio, apeiti tuos žmones ar nuomones, bet tokiu būdu nepajudėsime pirmyn, nepakeisime savo dabartinių byrančių santykių į naujos kokybės, tvarius ir laimę suteikiančius.
Ką daryti? Mokytis. Čia labai svarbų vaidmenį vaidina auklėjimas. Tiek visuomenės, tiek individo. Mes, kaip visuomenė, nemokame priimti kiekvieno individo tokio, koks jis yra, o kiekvienas individas irgi nori gyventi tik sau, atsiskyręs nuo visuomenės, nepaisydamas bendrų susitarimų. Užburtas ratas, kuriame sukamės daug metų ir niekaip negalime sustoti.
Mums reikia pasiekti balanso, nes aš, kaip individas, negaliu gyventi tik savo norų, svajonių, poreikių burbule ir nuolatos reikšti nepasitenkinimą kitiems, kad jie man ne tik kad nepadeda, bet dar ir trugdo. Lygiai taip pat ir visuomenė negali manęs versti užslopinti, atsisakyti to, ką turiu unikalaus savyje, ką privalau realizuoti gyvenime ir vietoj viso to versti tapti vieno šablono kopija.
Tam ir reikalingas teisingas tarpusavio žmonių komunikavimas, kurio turime visgi mokytis. Natūraliai žmonės savyje neturi sugebėjimo pažvelgti į viską kito akimis. Neveltui sakoma, kad negali matyti toliau savo nosies. Taip, negalime. Viskas apsiriboja tuo, ko noriu aš, kad man patinka ir kaip viską suvokiu aš.
Bet kasdien vis aiškiau matome, kad senoji mąstymo linija turi baigtis, ji atneša tik vidinį skausmą, tuštumą. Tad svarbu pradėti ieškoti būdų kaip pažinti save kaip individą (kas aš, ko man reikia, kad būčiau laimingas, ką galiu ir ar turiu duoti kitiems) ir kaip formuoti visuomenę taip, kad joje kiekvienas realizuotų save. Tik tada kiekvienas pajausime, kad mus iš tikro girdi, supranta ir priima. Tada ir mes galėsime išlįsti iš savo burbulo ,,Čia mano” ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Ir visuomenė ne būtinai 7 milijardai, ji gali būti tarp manęs, mano vyro ir vaikų. Šeima – tai mini visuomenės modelis, kurioje jau galime bandyti suprasti kas tarp mūsų vyksta ne taip, kodėl ir kuria linkme judėti, kad paskutinę gyvenimo dieną galėtume nuoširdžiai pasakyti: ,,aš ramus ir laimingas, nes dėl tarpusavio ryšio padariau viską, kas buvo mano rankose”.
(Mat kaip žinia, dauguma prieš mirtį prasitaria, kad jaučia, jog nepadarė kažko svarbiausio gyvenime, prasmingo, jog per mažai skyrė dėmesio šeimai, santykiams, bendravimui, draugystei…)
