Pamenate, kai pirmąkart sutikote savo antrąją pusę? Kaip viskas įdomu, nauja, žavinga!
Gražus tas laikas, kai sutinki savo gyvenimo partnerį. Nebelieka laiko, erdvės. Atrodo esi tik tu ir jis… amžinai!
Bet su laiku įvyksta įvairūs pokyčiai ir ta magija dingsta. Sakoma, tai normalu, rutina ir pan. Nors dauguma porų visgi susiduria su dideliais sunkumais: vienų keliai išsiskiria, kiti bando vis iš naujo lipdyti santykius, treti – galvoja, kad viskas yra gerai, taip ir turi būti arba tiesiog nusibrėžia aiškias ribas kur jie kartu, o kur – gyvena atskirai. O kas iš tikro daro mus laimingus?
Ryšys su kitu žmogumi. Pirmieji poros metai – įrodymas.
Ir vienas iš įrankių atnaujinti ryšį – nuolatinis vienas kito vaizdinių atsinaujinimas. Po daug metų buvimo kartu žmonės galvoja, kad jau viską žino vienas apie kitą, jie nustoja klausinėti, domėtis, kalbėtis. Taip po truputį tampame kaip seni patogūs baldai, kurių net nepastebime. O iš tiesų mums kasdien nutinka tiek daug naujų dalykų, keičiasi aplinkos, požiūris, vertybės! Apie tai ir reikia kalbėtis, vis atsinaujinti tą vaizdini ,,KAS YRA MANO ANTROJI PUSĖ. KO DAR NEŽINAU?”.
Štai kodėl mes žavimės mažais vaikais, jie dažnai keičiasi! Tada tampa mums įdomūs, norime užsiimti su jais, kalbėtis. Tikiu, kad būsimos poros turi būti mokomos jau vaikystėje kaip pažinti save ir kitą žmogų, kad ateityje lengviau ne tik užmegztų ryšį, bet ir sugebėtų jį auginti.
Vienas pavyzdys iškilo atmintyje. Pamenu prieš daug metų vienas vaikinas norėjo pamaloninti mane ir nupirko man pieno gėrimą. Tą momentą aš net sutrikau, nes negalėjau pakęsti pieno! Žinoma, aš baisiausiai įsižeidžiau ir supykau – kaip taip gali būti! O vaikinas sutrikęs paaiškino, kad mato mano geriausią draugę nuolat geriant tą kokteilį, tad galvojo, kad jis patinka ir man. Juk mes draugės.
Tada pradėjau akylai tikrinti visus jo veiksmus ir supratau, kad tas žmogus bendrauja su visai kita manimi, jis nežino kas aš, kas man patinka ar ne. Taip pat suvokiau, kad ir aš neleidau tam žmogui pažinti tikrosios manęs, gal bijojau, gal gyvenau kaip filme, tikėdama, kad vaikinas turi pats atspėti viską apie mane, nustebinti ir pan. Juk niekas nemokė kaip kuriami santykiai tarp vaikino ir merginos. Kaip gaunasi – taip. Bet santykiuose yra kaip su daržu – palik be priežiūros, tai tuoj priaugs piktžolių, derliaus nebus.
Tad dabar suprantu kodėl svarbu, jog vaikai žinotų, kad ryšiai su kitais žmonėmis savaime nesikuria ir kad žmogus natūraliai negali pažinoti kito žmogaus. Mes tokie riboti, kiek mūsų penki pojūčio organai priima ir duoda informacijos – tiek ir težinome. Papildomai savyje susikuriame įvairius, mums artimus ar patogius, vaizdinius ir su jais bendraujame. Kiek tai tikra? Klausimas.
Gerai, jeigu dalis informacijos sutampa, o kas jeigu ji kardinaliai priešinga? Kaip tada komunikuoti? Kaip rasti kažką bendro?
Taigi, grįžtu prie to, kad mažais žingsneliais žengdami į vienas kito pasaulį ir įsileisdami savo artimą žmogų, mes laimime daug: artumo, supratimo, šilumos, saugumo pojūčius. Labai tikiuosi, kad mūsų vaikai bus atkaklesni ir pasinaudos šiais įrankiais išmintingai.
O šiandien vis klausiu savęs ,,Ar tas, su kuriuo gyvenu, tikrai yra toks, kokį jį matau aš?”.
Pamąstymui… 😌