Ar tu pasiruošusi nerti į dar vienus metus, kurie be tavo moteriško prisilietimo nebus tokie gražūs ir daug duodantys?
Nesu tikra, kad esu pasirengusi, bet nekantrauju sutikti gyvenimo situacijas, iššūkius ir džiaugsmus. Kaip niekada anksčiau jaučiu, koks svarbus ir reikalingas yra moters įsitraukimas į šeimos gyvenimą. Jos veikimas tarsi širdis, pumpuojanti kraują kitiems organams. Ji suteikia gyvybės, motyvacijos, krypties.
Iš vienos pusės norisi, jog visi šeimoje savaime žinotų, ką ir kada reikia atlikti, kaip pasielgti ir ko imtis. Tačiau yra ir kita, daug subtilesnė dalis: moteris tiesiog jaučia. Ji jaučia, kad yra centras, gebantis organizuoti išvykas, vakarienę, kasdienius ruošos darbus. Ji nuolat mokosi, kaip kitus padaryti savo pagalbininkais, o ne tarnais.
Dažnai pykstame, kad vyrai ar vaikai kažko nedaro, neinicijuoja, nepagalvoja. Tačiau tiesa paprastesnė ir kartu nepatogi: pagal pačią gamtos sandarą jie to ir neturi daryti. Moteris jaučia poreikius, kryptį, ritmą. Ji organizuoja gyvenimą pagal šeimos narių būsenas, o jie į tai atsiliepia veiksmais. Ne todėl, kad būtų silpnesni ar pasyvesni, bet todėl, kad toks yra ratas.
Kai moteris aiškiai stovi savo vietoje, kiti natūraliai ją aptarnauja – ne kaip valdovę, o kaip sistemą, kurią palaiko. Kai ji bando tapti viena iš jų, sistema pradeda braškėti, o pyktis auga.
Moters gyvenimas spalvotas ir nenuspėjamas, todėl išlaikyti pusiausvyrą įmanoma tik išjautus savo vaidmenį šeimoje. Aš dažnai rašau, kad mes esame klijai, ryšio mezgėjos. Moteris taip pat yra šeimos galva: be jos nebus susiruošta išvykai, nebus sudėti daiktai, nebus pirkinių sąrašo, vyras ir vaikai nežinos, ką veikti savaitgalį. Taip jau yra.
Tai moters vandenynas, kuriame ji plaukioja tarsi žuvis – jeigu, žinoma, nebando tapti sausumos gyvūnu ar paukščiu.