,,ATIDĖTI” KONFLIKTĄ?

Keletą dienų vis galvoju apie konfliktus. Ir ne tik poroje, bet apskritai tarp žmonių. Kodėl gi mes nemokame ar negalime sugyventi kartu?!

Tikrai skeptiškai žiūriu į įvairius teorinius patarimus, jeigu jie nesiriša prie gamtos dėsnių, yra atitolę nuo žmogaus prigimties. Sklaido ore daugybė patarimų kaip suvaldyti konfliktus, bet dauguma jų tiesiog neveikia. Pasirodo nėra taip lengva suvaldyti tą emocinę mašiną – žmogų.

O ar galiu dėl to kažką padaryti?

Kiek jau susipažinau su įrankiais, padedančiais žmonėms suartėti, galiu pasidalinti, kad dažniausiai besikartojančios klaidos yra: nežinojimas savo prigimties (instinktų), nesugebėjimas sustoti laiku, nutraukti ar atidėti konfliktą.

Prigimtis

Kilus skirtingų nuomonių, norų, siekių susikirtimui mano natūrali reakcija – priešiškumas, noras įrodyti savo tiesą, bei pažeminti kitą taip, kad atrodyčiau geresnė už jį. Ir tai dažniausiai daro abi pusės net nesuvokdamos, kad daro. Tad toje klambynėje praleidžiame nemažai laiko. Tai įtakoja mūsų savijautą, o tada atsiliepia ir darbe, bendraujant su kitais žmonėmis.

Įdomu tai, kad tas kito žeminimas ir ,,savo” tiesos įrodymas netgi teikia savotišką pasitenkinimą. Logiška, nes man daug lengviau (kad ir juoko forma) kažką sumenkinti, negu leisti sau jį pamatyti geresniu nei aš, pasakyti komplimentą. Mano puikybė tai sunkiai atlaiko 🙈😁. Bet tokia yra žmogaus natūrali veikimo programa, galiu gyventi taip kasdien iki kol pradedu matyti kaip tai tampa bjauru ne tik mano šeimoje, bet ir darbe, su draugais, kaimynais. Tada norisi kažką keisti, kurti sąmoningus santykius, kurie būtų aukščiau mano natūralios prigimties.

Gebėjimas sustoti, sustabdyti, atidėti

Asmeniškai man, kiekvieną akimirką labai padeda klausimas sau ,,kodėl?”.

Kodėl mes kartu? Kam mes reikalingi vienas kitam? Kodėl turėčiau mokytis kaip bendrauti? Kodėl man reikia patylėti? Kodėl turėčiau nusileisti? Kodėl turiu nespręsti problemos dabar, o ją ,,palikti”?

Mums puikiai žinomas yra pavyzdys, kai susipeša vaikai. Ką mes pirma darome? Atskiriame juos. Vieną į vieną kambarį, kitą į kitą, nes žinome, kad ,,jų akys dabar aklos” ir peštynės jų nesuartins kaip brolių ar seserų. Tą momentą mes nenorime kalbėti apie jų trūkumus, kad jie elgiasi nepriimtinai, bet stengiamės priminti, kad esame šeima, kaip svarbu turėti brolį ar sesę, kaip gera yra mylėti ir pan.

Tarp suaugusių galioja tas pats principas: kilus nesutarimui, nuomonių susikirtimui, kuris gali išaugti į konfliktą, mes tiesiog stabdome jį, neduodami jam maitinimo. Ir kai vis kyla mintys ,,bet tai, o kaip tai..?” ir noras ,,išsiaiškinti”, aš visa tai sąmoningai stabdau ir sakau sau: ,,taip, suprantu, tu teisi, bet šia minutę man svarbesnis yra ryšys su šiuo žmogumi. Aš vertinu jo pastangas dėl mūsų šeimos, o apie savo ,,teisumą” pakalbėsime vėliau”. Skamba neįprastai? Bet tai vienas iš būdų sąmoningai suartėti su partneriu. Gamta to iš mūsų reikalauja. Ji tikisi, kad mes būtent taip pasirinksim.

Ir, manyčiau, nesvarbu, jog partneris tą akimirką nedaro to paties. Pirmojo pavyzdys visada nuginkluoja, nes kai niekas tavęs nebepuola – nelieka nuo ko gintis, tai tave neautralizuoja ir tu nusiramini.

Aš net girdėjau tokį pavyzdį iš moters, kad jai buvo baisiai sunki diena, ji visa net pasišiaušusi nuo nervų ir namo pareina vyras. Žinoma, konfliktas jau užprogramuotas. Įprastai vyras arba ignoruodavo žmonos būsenas arba pasileisdavo ginčytis ir aiškintis dėl kiekvienos smulkmenos, tačiau tądien, net ir žinodamas žmonos priekaištus jam, jos nepasitenkinimą, jis susikaupė, atėjo į virtuvę, tvirtai apkabino savo žmoną ir ramiu balsu paklausė: ,,kaip jautiesi?”. Viskas. Moteris nuginkluota. Priešais ją – mylintis vyras, niekas nepuola, nėra nuo ko gintis. Visi vidiniai prieštaravimai liko, tačiau jie prispausti meilės, kuri leidžia ramiai susiderinti smulkmenas savo laiku ir jau nenorint pakeisti kito pagal save, o priimant jį tokį, koks jis yra. Juk mane žavi jo vidinis ,,Aš”. Aš jį myliu.

Taip veikia gamtos dėsniai. Nežinodami jų šaudome į visas puses, skaudiname ir ,,žudome” vieni kitus. O pasirodo, kad žmogui reikia įdėti vos šiek tiek pastangų, ir galimai katastrofa besibaigianti situacija virsta dar viena žiežirba į neužgęstantį meilės židinį.

Mūsų niekas nemokė kaip kurti teisingus santykius, laviruoti tuose konfliktų labirintuose. Laikmetis reikalauja tapti sąmoningiems ir patiems mokytis virš visų priešybių rinktis tvirtą gyvenimo pagrindą – gerus tarpusavio santykius.

Labai daug laimime suprasdami, kad mes niekada nebūsime identiški, visada skirsis norai, nuomonės, bet mūsų užduotis – bandyti žengti žingsnelį pirmyn link suartėjimo, link tikro ryšio, kuris kaip upė užlies visas mintis, atgaivins ir pažadins tikrus pojūčius, meilę kitam.

Išmintinga moteris žino, kad ji aplink save įtakoja labai daug dalykų, tad norisi padrąsinti įnešti sąmoningumo, savikritikos, sviugdos į mūsų tarpusavio santykius. Ir žingsnis po žingsnio mums pavyks! Vaikai mums padėkos 🖤😉🥂