Ne paslaptis kaip ,,ekranai” užkariauja vis daugiau mūsų laiko. Galbūt tai žmonijos evoliucijos etapas, kuris subręs ir atneš mums kažkokių pokyčių, naujų pasiekimų ar net nusivylimų. Bet aš ne apie tai. Mane domina viskas, kas įeina į mano vaikų aplinkos formavimą. Tad virtualus pasaulis – ne išimtis.
Labai aiškiai vaiko elgesyje galima pastebėti ką jis veikė prie ekrano, kiek laiko praleido, kokie žaidimai tiko, kokių reiktų atsisakyti. Matosi vaiko emocinė būsena. Pasitaiko, kad labai sunku būna vaiką ,,surinkti” atgal, kad jis jaustų vidinę pusiausvyrą. Ir čia mes, tėvai, galime padėti vaikams.
Esu jau rašiusi apie tai, kaip ekranai įtakojo mano vaikų kūrybišką mąstymą. Nebesikartosiu. Tik trumpai, kad iš visų bandymų matyti, jog nebuvo gerai leisti naudotis telefonu ir kompiuteriu kiek nori ir kada nori, arba visai riboti iki minimumo ar net 0.
Pirmu atveju, vaikai visai nustojo domėtis aplinkiniu pasauliu, darbai tapo atmestini, greiti. Dingo spindinčios akys, atradimo džiaugsmas.
Antruoju atveju, kentėjo vaikų savivertė, jausmas, kad esu didelis, atsirado priešiškumas, nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad dalis vaiko asmeninio gyvenimo buvo apribota ir už tai vaikai negalėjo dovanoti.
Taigi, siekiant to balanso, reikalingas aktyvus stebėjimas, reakcija ir tikrai nemažos visų šeimos narių pastangos.
Kai laukiu kol baigsis vaikų užsiėmimai, stebiu kitus vaikus. Jie kaip apsėsti nepakelia akių nuo telefonų, nes mokyklose dažnai juos surenka, o namie – draudžiama. Logiška, visu kitu laiku reikia atsigriebti. Nėra laiko bendrauti, užsiimti hobiu, nes dabar mano avatarui reikia laimėti kovą!
Visada šeimoje laikomės pozicijos, kad nereikia ieškoti kaltų. Yra situacija, kuriai reikia projektuoti būsimą žingsnį. Taip jau nutiko, kad šis materialus pasaulis dažnai vaikų akyse pralaimi virtualiam, mat ten gali lengvai ir laisvai būti kuo nori! O man norisi atrasti būdą, kad vaikai neatitrūktų nuo realybės, priimtų ją kaip gyvenimo mokyklą ir sąmoningai derintų jį su virtualiu pasauliu.
Man atrodo, kad neteisinga tiesiog imti ir staiga atimti iš vaikų dalį jų pasaulio, nieko nepaaiškinus. Juk lieka tuštuma. Vaikas žaidimų, filmų pagalba kuriasi savo realybę, tad staigus atjungimas ir bandymas jį ,,sugrąžinti” į savo vaikystės vaizdinius gali jam būti labai tolimas ir svetimas.
Viskas turėtų vykti palaipsniui. Ir BŪTINAI užpildant laisvas spragas ,,sveiku” turiniu. Mano vaikams veikia, kai daugiau bendraujame, išklausau juos, domiuosi jais. Reikalingas ryšys, kuris tampa puikus tuščių erdvių užpildytojas. Atitraukę vaikus nuo neigiamą poveikį turinčių šaltinių, patys turime organizuoti teigiamus šaltinius. Nesitikėti to iš mokytojų, draugų ar kaimynų.
Netinkamus dalykus tiesiog turime keisti tinkamais. Ir taip, tai kainuoja tėvų laiko. Bet čia kaip darže: arba ravime patys arba tuoj piktžolių pridygs. O tada net teisės neturėtume sakyti, kad nieko negalima buvo padaryti. Pasaulis blogas.
Labai palaikau tėvus, kurie nesigėdyja kartu su vaiku kad ir į būrelį nueiti, pastebėti kokia tai aplinka. Filtruoja draugus, filmus, žaidimus ir pan. Gerbiu tėvus, kurie atranda jėgų įveikti save ir persiorganizuoti savo prioritetus, vertybes taip, kad vaikai jaustų palaikymą, saugumo jausmą ir teisingą pavyzdį.
Viską drausti, riboti, varžyti – nėra išeitis, nes tai nieko žmogaus nemoko. Priešingai, jį pygdo, liūdina, žlugdo. O paieška tinkamų pavyzdžių, tinkamų sąlygų ir galimybių realizuoti save ir savo poreikius padaro žmogų laimingą, sveiką, pasitikinti savimi ir, svarbiausia, kuriantį gražius dalykus.
