Galiu prisipažinti– būti atvirai poroje man vis dar nėra lengva.
Ne dėl to, kad bijau pasakyti tiesą ar nenorėčiau dalintis. Bet kartais atrodo, kad kai kurie dalykai yra „ne tiek svarbūs“, kad vertėtų juos kelti. Arba kad „ne dabar“, „ne šiandien“, „kam gadintis nuotaiką“. O tada praeina savaitė, o gal dvi – ir suprantu, kad viduje kaupiasi. Lyg mažytis debesis, kurio niekas nemato, bet jis ten yra. Kol galiausia prapliumpa lietus.
Pastebėjau, kad tylėjimas – neapsaugo. O atidėtas žodis – dažniausiai tampa skaudesnis, kai pagaliau ištariamas.
Pastebėjau, kad būti atvirai – tai ne visada reiškia iškalbėti viską iki galo. Kartais tai tiesiog sakyti: „Aš jaučiuosi nutolusi.“ „Man reikia, kad išgirstum.“ „Bijau, kad tai mus tolina.“
Mano įsitikinimu, svarbu būti nuoširdžiam pačiam su savimi ir savo partneriu. O kai tarp dviejų žmonių skamba tiesa, net ir nelabai graži – atsiranda erdvė. Erdvė girdėti, matyti, reaguoti.
Kuo daugiau sakau garsiai tai, ką jaučiu – tuo mažiau reikia aiškintis po to. Net jei reakcija iš kitos pusės ne iš karto ideali. Nes kai žmogus žino, kur tu esi – jam lengviau prie tavęs prieiti. Ypatingai, jeigu tas žmogus toks kaip aš – užrakinu viską po šimtu spinų 🙂
Atvirumas nėra vienkartinis sprendimas. Tai pasirinkimas kiekvieną dieną – pasitikėti, kad santykiai pakankamai stiprūs atlaikyti ne tik šypsenas, bet ir pastabas. Ne tik palaikymą, bet ir nelygumus. Ir galbūt tai yra tikras artumas – ne kai viskas tobula, o kai viskas tikra.
Po daugelio metų supratau vieną dalyką: mes su vyru esame ne du oponentai, o viena sistema. Vienas kūnas. Vienas organizmas. Ir jei kažkas skauda man – tai ne „mano problema“, tai mūsų signalas, kad ryšys prarado pusiausvyrą.
Tokiais momentais stengiuosi ne susisukti į save, o priminti sau – jei tai jaučiu aš, vadinasi, jaučiame mes abu. Tik gal vienas iš mūsų tai jaučia tyliai, dar be žodžių. Ir atvirumas nėra būdas įskaudinti, o kvietimas sugrįžti į kontaktą.
Mes nesame tobuli. Bet jeigu laikysime ryšį ne kaip atsakomybę ar pareigą, o kaip dovaną, kuria rūpinamės abu, tuomet visi momentai gali virsti augimu.
Mes abu kartais suklumpame. Bet jei bent vienas iš mūsų primena: „mes esame toje pačioje valtyje“ – viskas vėl grįžta į vietą.
Galiausiai, gal svarbiausia yra net ne kiek mes vienas kitą suprantame, o kiek stengiamės nesiliauti būti šalia – net kai nesuprantame?