Kaip auginti vaiką, kuris moka sustoti
Visai neseniai su vaikais turėjome pokalbį apie save, po kilusio konflikto tarp jų. Sūnus, apimtas impulsyvumo, susprogdino dukters balioną. Pastaroji moka sukurti dramą. Buvo triukšminga, intensyvu ir nenuspėjama.
– Ššš… ar galiu jums kai ką nupiešti ant lentos? – bandžiau nutraukti šurmulį.
Pavyko.
Nupiešiau žmogų, padalintą į dvi dalis: pirmoji, labai didelė, – mūsų „gamykliniai parametrai“, impulsyvumas; antroji – labai mažytė, sąmonė.
– Kai mes supykstame, kai mums kažkas nepasiseka, kai išorinės situacijos neatitinka mūsų lūkesčių – automatiškai pasijungia emocijos ir impulsyvumas. Mes to negalime valdyti, ypač vaikai. Auginant sąmoningumą (vaikams sakiau – „super galią“ matyti pasekmes: „kas bus po to?“, „kaip tai įtakos mūsų draugystę?“), impulsyvumo galia silpsta. Bent jau nebesvaidai daiktų ir nesprogdini balionų, dėl ko paskui būna gėda.
Svarbu tai, kai žmogus pasiduoda savo prigimčiai, jis lyg kalėjime. Iš ten vienas neišsilaisvinsi. Reikia kito – tokio, kuris irgi dirba su savimi, kuris padeda tau pamatyti save iš šalies, ištarti tą „stop“ arba parodyti, kad galima kitaip.
Todėl šeima – ideali vieta šitam darbui. Jei bent vienas suaugęs geba pamatyti giliau, gali būti tuo, kuris švelniai traukia kitą iš jo vidinio automato. Tą dieną, tarp balionų ir ašarų, tą bandžiau padaryti aš.
Neklausiau, kiek vaikai to suprato. Bet abu nurimo. Ir tada sekė mano paskutinis klausimas sūnui:
– Ar dabar dar nori susprogdinti likusius balionus?
Jis papurtė galvą.
– Ši situacija mums – kaip dovana. Galime palyginti, kaip veikia kūnas automatiškai ir kaip – kai nurimsta hormonai. Jaučiat?
Kambaryje vis dar buvo tyla, bet veiduose pasirodė nedrąsios šypsenos. Nežinau, iš kur atsirado jėgų įveikti pačios prigimtį, bet perlipau per save, apkabinau abu ir palikau juodu tyloje. Atsinaujinimo mygtukas buvo paspaustas.
O man į galvą atėjo naujas suvokimas: gyvūnas gali sau leisti elgtis impulsyviai, pagal savo įgimtus parametrus, bet žmogaus tikslas – išmokti gyventi tarsi „virš“ jų. Toks požiūris palengina sprendimų priėmimą vaikų auklėjime.
Pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai. Jeigu vaikas nuolat „gyvena“ Roblox pasaulyje, pagalvojau, kuriame gali nevaržyti savęs (t. y. šaudyti, kovoti, laipioti, grumtis, apgauti ir pan.), tai ko iš tokio vaiko tikėtis realiame gyvenime, kuris reikalauja valdyti savo vidinį žvėrį? Vaikui tiesiog sunku.
Taip pat, naivu tikėtis, jog vaikas rinksis sąmoningai. Žinoma, kad eis lengvuoju keliu: mažai pastangų, daug malonumo. Nes tuo gyvena dauguma vaikų ir suaugusiųjų.
Vaikams reikia pramogų. Reikia atsipalaiduoti. Tai normalu.
Tačiau kai pramogos tampa nuolatiniu pabėgimu nuo atsakomybės ar ribų, kai visa, kas skatina auginti nevaldomą žmogaus prigimtį, – „išlaisvinti tikrąjį save“ – užgožia santykį su kitais ir savimi, tai jau ne augimas. Tai – maistas egoizmui. O tikroji vaiko asmenybė – sąmoningumas.
Rašau ir stebiuosi, koks kategoriškas gavosi šis įrašas, bet tiek daug vaikų šiandien tiesiog paskęsta tame „tikrojo savęs išlaisvinime“, kuris dažnai reiškia: „nedrausmink manęs, leisk daryti, ką noriu“. Ir tada mes, suaugusieji, tampame bejėgiai prieš jų impulsų potvynius.
Bet juk mūsų darbas – būti jiems tais, kurie padeda užaugti. Ne tik augti aukštyn, bet ir gilyn. Į save. Į tą vietą, kur gimsta sąmoningumas, pasirinkimas, atsakomybė.
Kartais tai padarai su piešiniu ant lentos. Kartais – su apkabinimu po konflikto. Kartais – su „ne“, kuris atrodo nepopuliarus, bet išgelbsti nuo vidinio chaoso.
Ir tada vaikas ima suprasti: jis gali būti ne tik „koks yra“, bet ir „koks gali ir turi būti“.
Ir tai – jau žmogus.