Neseniai su keliomis draugėmis turėjome įdomu pokalbį apie mūsų vaikų pripažinimą ir nepripažinimą kitų vaikų akyse.
Galbūt tai nesijaučia kaip problema, kol vaikai maži, bet vėliau tikrai mus ima neraminti kodėl vieni vaikai noriai bendrauja su mūsų vaikais, o kiti – vengia ar net užgaulioja. Paseka to vaikai jaučiasi negerai, pradeda nuolaidžiauti kitiems, stengiasi įtikti ir praranda tikruosius save.
Iš viso pokalbio su draugėmis pasidariau sau tokias išvadas, kad pirmiausia patys tėvai turi apsispręsti kokiai socialiniai grupei save priskiria. Ir į kokią grupę kreipia vaikus. Dažnai kyla vidinis konfliktas pačioje šeimoje, pavyzdžiui, kuomet tėvai nori ir spaudžia vaikus gerai mokytis, o kai vaikai pasineria į mokslą ir atranda tame džiaugsmą, tada tėvai ,,apsiverčia” ir ima kritikuoti kodėl vaikas nėra klasės ,,stipruolis”, per ilgai sėdi prie knygų, taps moksliukas ir pan.
Esmė tame, kad tėvai neturėtų keisti savo pažiūrų pagal vyraujančias tendencijas. Tai klaidinas vaikus. Verčiau, atradus kas vaiką domina iš tiesų, nuosekliai kurti aplink jį tokią aplinką, per kurią vystytusi jo asmenybė.
Dar vienas esminis dalykas – žmogus pasąmoningai nori, kad visi apie jį kalbėtų gerai. Bet praktikoje matome, kad tiesiog neįmanoma įtikti visiems. Neįmanoma būti visur populiariu, mėgiamu. Visada atsiras tokių, kurie galvos priešingai nei tu ir t.t. Tad antras dalykas, ką iš draugių patirties supratau, jog vaikams svarbu žinoti žmogaus prigimtį ir mūsų komunikavimo principus. Viskas labai paprasta – kada aš esu mėgiama?
Kada esu naudinga. Naudinga bet kokia forma: palaikau kito mintį, galiu duoti kažką, padaryti, atnešu pelną, pritariu idėjai arba tiesiog turiu kažką, kas kitam patinka, suteikia gerą jausmą būnant šalia (kas irgi yra nauda).
Kitu atveju, aš nesu naudinga ir su manimi draugauti nėra prasmės. O jeigu dar ir mano požiūris į gyvenimą kardinaliai kitoks – tai norisi bėgti kuo toliau nuo manęs. Patys matome kas vyksta pasaulyje… Būtent toks atrankos būdas egzistuoja tarp žmonių. Mes, suaugę, dar visa tai gerai užmaskuojame, o vaikai – pati žiauriausia visuomenės dalis, kuri nieko neslepia ir akivaizdžiai demonstruoja šį dėsnį.
Ir galbūt nieko su tuo ir negaliu padaryti, bet jeigu aš tai būčiau žinojusi, kai buvau vaikas, tikrai būčiau sutaupiusi daug energijos ir nesiblaškiusi ten, kur nieko įtakoti vistiek nebūčiau galėjusi. Ypač paauglystėje tiek ašarų išlieta dėl to, kad ,,populiariosios” merginos nepriima manęs į savo kompaniją, mat neatitikau kriterijų: turėjau rūkyti, gauti leidimą iš tėvų naktimis negrįžti namo ir pan. Šiandien tai atrodo kitaip, negu kai tau 15 ir visi sako, kad turi būti ,,kieta”.
Taigi, apėjusi ratą, grįžtu prie to, kad visgi svarbiausia, jog vaikas žinotų kokiai socialiniai grupei priklauso ar nori priklausyti ir jaustų šeimos palaikymą savo apsisprendime. Nebijotų kažkuriose aplinkose būti nepopuliarus, gudriai žaistų su žmogaus prigimtimi, žinodamas, kad ir jam tam tikri žmonės ateityje gali būti reikalingi, todėl ir pats į viską žiūrėtų lanksčiai. Mokėtų atsirinkti draugus pagal savo vertybes ir požiūrį į gyvenimą, ir jaustų užtikrintumą, kad vardan populiarumo neišduoda tikrojo savęs ir savo gyvenimo tikslų. Ir vis daugiau pastebiu tokių vaikų, kurie ryžtasi drąsiai ieškoti savęs. Tik vieni prasiveržia netikėtom kryptim, o kitus susdabdo tėvai, bijodami, kad jų vaiko nepripažins, jis bus kitoks, jis bus nenormalus. Tai čia ir gimsta klausimai visai šeimai – kas mes ir kokie žmonės norime kad mus suptų?