Ištraukos iš moters gyvenimo knygos

Silvija ramiai suka kempine ratu lėkštėje tai į vieną pusę, tai į kitą. Deginantis vanduo teka jai per rankas, leidžiasi sustingusiais pirštais žemyn. Ji šiandien buvo viena. Ne ilgam. Tos kelios laisvos valandos turėjo būti „jos laikas“. Rytas buvo daug žadantis: pro langą į kambarį brovėsi išsiilgti saulės spinduliai, praviras langas įleido drėgnos žolės kvapą. […]

– Kurią suknelę man vilktis? – Elena pakelia priešais vyro akis dvi sukneles: juodą ir žalią. – Tą juodą, kaip visada. – Kaip visada… – ji šypteli. – Pameni, kai ją vilkėjau pirmą kartą? – Restorane Vilniaus gatvėje. – Tu sakei, kad atrodau kaip tikra dama. – Tu ir buvai.  – O jeigu aš norėčiau

Visi turi savybių, kurias kiti vadina „neigiamomis“. O ji, vos išgirdusi, kaip žmonės kalba apie meilę, norėdavo išjungti tuos balsus tarsi radiją. Tiesiog paspausti mygtuką ir tyla… Ne todėl, kad ji netroško meilės. Priešingai, ji laukė jos kaip laukia aušros. Niekada nežinai: gal ji atneš naujus norus, naujas mintis, naują gyvenimą. Tik ji negalėjo klausytis,

kai dauguma ima matuoti tave ,,Tu tokia … originali. Bet dabar taip niekas nebesirengia“,  – pasakė viena, o kitos linktelėjo, lyg tai būtų savaime suprantama. Ji trumpam atsiprašė ir užsirakino tualete. Kūnas vis dar laikėsi kaip įtempta styga, tačiau akys buvo perpildytos pažeminimo ašarų. Kaip ir širdis. Viena ranka atsirėmė į sieną, kita gniaužė servetėlę

Šiandien mieste buvo taip ankšta, kad ji beveik girdėjo, kaip aplink pulsuoja svetimų žmonių širdys. Kavos kvapas maišėsi su pigių kvepalų dvelksmu — nuo šio mišinio tuoj pradėdavo skaudėti galvą. Ji nebegalėjo nueiti nė žingsnelio, buvo apėjusi visas parduotuves, bet niekas nebuvo nei pakankamai paprasta, nei pakankamai prasminga. Pasidavė. Atsisėdo ant suolelio, palei stiklines vitrinas,

Jis, grįžęs namo, koridoriuje rado tris didelius juodus šiukšlių maišus. Išlindusi palaidinės rankovė, senų džinsų lopinėlis išdavė, kad šeimininkė be gailesčio atsisveikina su spintos turiniu. Bent jau ta dalimi, kuri, jos manymu, jai netinka šiuo laikotarpiu. Nors jis jau spėjo priprasti prie šio staigaus žmonos impulso, vis tiek jam savotiškai baisu žengti gilyn į kambarius.

Turbūt kiekvienas turime kokį nors slaptą, tik sau pateisinamą dalyką, kurį mėgstame atlikti už uždarų durų. Ji – ne išimtis. Kai visi užmiega, vėlai vakare namus apgaubia tyla. Ji ryžtasi paaukoti kelias valandas miego dėl šios akimirkos – kai gali pagaliau išleisti iš savęs dalelę savęs. Ji įsitaiso virtuvėje, ant kėdės prie lango, kur sklinda

Tą vakarą ji klojo vaikams lovas su šypsena veide. Vakaras. Tikra palaima apgobia širdį, kai viskas savo vietose. Kampe vis dar tebesimėtė vaiko kojinės, stalas apklotas paslaptingais popieriaus lapais, dekoruotais blizgučiais ir priraitytomis raidėmis. Šalia mėtėsi žąsies plunksna ir tušo buteliukas. Kokie jie laisvi, pagalvojo ji ir toliau pureno pagalves. Viskas savo vietose buvo jos

Prieš jos akis atsivėrė visiškai kitas langas. Kol visi kaltino vieni kitus dėl neišmanymo, kol aplink skriejo informacija apie griūtį ir absurdišką situaciją, ji staiga pamatė kitką. Nenorėjo maitinti tų minčių — jai tiesiog atsivėrė naujas langas į pasaulį. Kol vieni manė, kad naujovės yra žmonijos degradacija, ji jose įžvelgė galimybes. Tai langai į kitokį

Kiek meilės manyje, tiek šviesos matau kituose. Visa kita – mano pačios šešėliai. Ji nesuprato juokų – ypač tų paviršutiniškų, be turinio, tarsi blevyzgių, kuriomis žmonės dengia tylą. Į viską žiūrėjo rimtai – gal net per rimtai. Tą vakarą jai buvo be galo sunku išlikti savimi. Kai kolegės, po kelių taurių vyno, atsipalaidavo, visi jų