Ištraukos iš moters gyvenimo knygos

Šiandien mieste buvo taip ankšta, kad ji beveik girdėjo, kaip aplink pulsuoja svetimų žmonių širdys. Kavos kvapas maišėsi su pigių kvepalų dvelksmu — nuo šio mišinio tuoj pradėdavo skaudėti galvą. Ji nebegalėjo nueiti nė žingsnelio, buvo apėjusi visas parduotuves, bet niekas nebuvo nei pakankamai paprasta, nei pakankamai prasminga. Pasidavė. Atsisėdo ant suolelio, palei stiklines vitrinas, […]

Jis, grįžęs namo, koridoriuje rado tris didelius juodus šiukšlių maišus. Išlindusi palaidinės rankovė, senų džinsų lopinėlis išdavė, kad šeimininkė be gailesčio atsisveikina su spintos turiniu. Bent jau ta dalimi, kuri, jos manymu, jai netinka šiuo laikotarpiu. Nors jis jau spėjo priprasti prie šio staigaus žmonos impulso, vis tiek jam savotiškai baisu žengti gilyn į kambarius.

Turbūt kiekvienas turime kokį nors slaptą, tik sau pateisinamą dalyką, kurį mėgstame atlikti už uždarų durų. Ji – ne išimtis. Kai visi užmiega, vėlai vakare namus apgaubia tyla. Ji ryžtasi paaukoti kelias valandas miego dėl šios akimirkos – kai gali pagaliau išleisti iš savęs dalelę savęs. Ji įsitaiso virtuvėje, ant kėdės prie lango, kur sklinda

Tą vakarą ji klojo vaikams lovas su šypsena veide. Vakaras. Tikra palaima apgobia širdį, kai viskas savo vietose. Kampe vis dar tebesimėtė vaiko kojinės, stalas apklotas paslaptingais popieriaus lapais, dekoruotais blizgučiais ir priraitytomis raidėmis. Šalia mėtėsi žąsies plunksna ir tušo buteliukas. Kokie jie laisvi, pagalvojo ji ir toliau pureno pagalves. Viskas savo vietose buvo jos

Prieš jos akis atsivėrė visiškai kitas langas. Kol visi kaltino vieni kitus dėl neišmanymo, kol aplink skriejo informacija apie griūtį ir absurdišką situaciją, ji staiga pamatė kitką. Nenorėjo maitinti tų minčių — jai tiesiog atsivėrė naujas langas į pasaulį. Kol vieni manė, kad naujovės yra žmonijos degradacija, ji jose įžvelgė galimybes. Tai langai į kitokį

Kiek meilės manyje, tiek šviesos matau kituose. Visa kita — mano pačios šešėliai. Ji nesuprato juokų — ypač tų paviršutiniškų, be turinio, tarsi blevyzgių, kuriomis žmonės dengia tylą. Į viską žiūrėjo rimtai — gal net per rimtai. Tą vakarą jai buvo be galo sunku išlikti savimi. Kai kolegės, po kelių taurių vyno, atsipalaidavo, visi jų

Kaip dažnai jai norisi sušukti: „sustabdykite pasaulį, noriu išlipti.“ Bet kur ji eitų? Kokio pasaulio ieškotų? Tos silpnumo akimirkos gudriai nuginkluoja jos motyvaciją, užmaskuoja visus gražius dalykus ir palieka su abejonėmis, baime ir nusivylimu. Bet galbūt pasaulis iš tiesų nepasikeis — pasikeisti gali tik jos santykis su juo. Jai liko tiek nedaug iki vidinio virsmo,

Kiek daug moteriai duoda jos namai. Jie daug keliavo, gyveno įvairiausiose vietose. Viena įspūdingiausių buvo vila Toskanoje. Mažas jaukus namelis. Nesunku buvo įsivaizduoti, kaip kelios kartos čia pynė savo gyvenimus: laukinės pievos, saulė, vynuogynai ir, žinoma, kiparisų giraitės. Jie ten praleido gal pusmetį, vėliau namais tapo kita vieta. Tačiau, nepaisant aplinkos ar interjerų (būta visokių),

Ji galėjo susitaikyti su daug dalykų, bet niekaip neįstengė tęsti savojo monologo, kurį iniciavo vyro klausimas: ,,Kaip tu šiandien?”. Tai buvo daug žadantis klausimas, tačiau jau po kelių sakinių žodžiai ėmė daužtis į sienas, atsirado keistas jausmas, jog ji kalba su savimi. Norėjosi patrinti akis ir įsitikinti ar jis dar čia, su ja. Taip, kūnas