Ištraukos iš moters gyvenimo knygos

Prieš jos akis atsivėrė visiškai kitas langas. Kol visi kaltino vieni kitus dėl neišmanymo, kol aplink skriejo informacija apie griūtį ir absurdišką situaciją, ji staiga pamatė kitką. Nenorėjo maitinti tų minčių — jai tiesiog atsivėrė naujas langas į pasaulį. Kol vieni manė, kad naujovės yra žmonijos degradacija, ji jose įžvelgė galimybes. Tai langai į kitokį […]

Kiek meilės manyje, tiek šviesos matau kituose. Visa kita – mano pačios šešėliai. Ji nesuprato juokų – ypač tų paviršutiniškų, be turinio, tarsi blevyzgių, kuriomis žmonės dengia tylą. Į viską žiūrėjo rimtai – gal net per rimtai. Tą vakarą jai buvo be galo sunku išlikti savimi. Kai kolegės, po kelių taurių vyno, atsipalaidavo, visi jų

Kaip dažnai jai norisi sušukti: „sustabdykite pasaulį, noriu išlipti.“ Bet kur ji eitų? Kokio pasaulio ieškotų? Tos silpnumo akimirkos gudriai nuginkluoja jos motyvaciją, užmaskuoja visus gražius dalykus ir palieka su abejonėmis, baime ir nusivylimu. Bet galbūt pasaulis iš tiesų nepasikeis — pasikeisti gali tik jos santykis su juo. Jai liko tiek nedaug iki vidinio virsmo,

Kiek daug moteriai duoda jos namai. Jie daug keliavo, gyveno įvairiausiose vietose. Viena įspūdingiausių buvo vila Toskanoje. Mažas jaukus namelis. Nesunku buvo įsivaizduoti, kaip kelios kartos čia pynė savo gyvenimus: laukinės pievos, saulė, vynuogynai ir, žinoma, kiparisų giraitės. Jie ten praleido gal pusmetį, vėliau namais tapo kita vieta. Tačiau, nepaisant aplinkos ar interjerų (būta visokių),

Ji galėjo susitaikyti su daug dalykų, bet niekaip neįstengė tęsti savojo monologo, kurį iniciavo vyro klausimas: ,,Kaip tu šiandien?”. Tai buvo daug žadantis klausimas, tačiau jau po kelių sakinių žodžiai ėmė daužtis į sienas, atsirado keistas jausmas, jog ji kalba su savimi. Norėjosi patrinti akis ir įsitikinti ar jis dar čia, su ja. Taip, kūnas