Jau kurį laiką galvoju apie moralę. Daug dalykų, kuriuos mane mokė vaikystėje buvo klaidingi arba šiandien tai neveikia. Pavyzdžiui, reikia visada būti geru kitam, dalintis, nusileisti. Pagalvokim, ir kas iš to išeis? Tas kitas tiesiog manimi naudosis. Aš neturėsiu nieko! Arba reikia sušelpti pinigų gatvėje prašančiam. Aš noriu būti doras žmogus, padėti galbūt bėdoje esančiam žmogui, bet jeigu tas žmogus jau antrą savaitę nebando ieškotis darbo, kuris duotų naudos visuomenei, o visą dieną maldauja pinigų, tai aš negaliu jam nieko duoti, taip leisiu jam parazitauti visuomenės sąskaita.
Su vyru daug kalbame moralės tema, nes tai labai svarbus pagrindas vaikų gyvenime, o čia tiek daug visokių plonybių: kaip nuspręsti kada turiu duoti kitam, o kada ne, kada turiu nusileisti, o kada laikytis savo, kada būti nuoširdžiam, o kada parodyti abejingumą. Tai kertinis momentas vaikų auklėjime.
Mes stengiamės aiškiai pademonstruoti, kad nuolatos klausiame savęs ar mano elgesys nepakenks visuomenei. Mudu su vyru laikomės to, kad kas benutiktų, mano veiksmai turi nekenkti visuomenei, o dar geriau – padėti, pasitarnauti jos naudai.
Vaikai labai gerai tai supranta, kai mato tėvų pavyzdį. Pavyzdžiui, valgiau ledus, neturiu kur išmesti popieriuko, ką man daryti: pasiimti su savimi ar mesti ant žemes? O kas mažiau kenks visuomenei? Žinoma, kad turiu saugoti gamtą, tad ieškau būdų pasiimti popieriuką su savimi. Apie tai kalbu vaikui.
Ar man mokėti už statybines šiukšles savartyne kitame mieste, ar nemokamai išversti jas miške?
Šiandien noriu atsipalaiduoti, man norisi garsios muzikos, ar klausytis jos namie, ar nueiti, pavyzdžiui, į klubą ir leisti kaimynams pailsėti?
Mes nuolatos darome šimtus pasirinkimų.
Manau, kad viskas prasidesa nuo labai paprastų dalykų, kuriuos tėvai ir parodo vaikams. Vėliau vaikai periima tokį matavimo šabloną ir naudoja savo gyvenime, kurdami geresnę visuomenę.
Mano sūnus dabar svajoja būti išradėju. Kas žino, gal tuo užsiims. Ir jeigu mes dabar investuosime į tai, kad vidinė vertybė bus nekenkti visuomenei, o jai padėti, tai net neabejoju, kad galėdamas pasirinkti tarp išradimo, kurio gamyba jam mažiau kainuotų, bet uždirbtų daug pinigų ir terštų gamtą arba tarp išradimo, kuris jam pačiam kainuotų brangiau, bet mažiau atneštų pelno, bei mažiau terštų gamtą, jis rinksis būtent antrąjį variantą arba visai atsisakys savo idėjos. Nes jame taip veikia moralės svarstyklės.
Mums moralė – tai galvojimas kaip mano veiksmai įtakos visuomenę, ir gebėjimas, tuo remiantis, pasirinkti ką daryti toliau, kad nepakenkti. Tai mano vidinės svarstyklės, kurias gerai įvaldžius aš išmokstu nesiremti tik savo nuomone, tik savo noru, tik savo emocijomis, bet įvertinti pasekmes visuomenės atžvilgiu.
Žinoma, yra situcijų, kur egzistuoja hierarchija ar įstatymai ir čia negali demonstruoti savo individualumo ir moralinių vertybių (pvz. armijoje, ką liepia – tą ir darai). Tai irgi reikia žinoti. Pavyzdžiui, įstatymas dėl kaukių nešiojimo. Aš nevertinu, nekritikuoju gerai tos kaukės, ar ne, bet aš ją deduosi tam, kad parodyčiau, jog laikausi visuomenės nutarimo. Mano vertinimam šioje vietoje nelabai yra prasmės.
Bet jeigu tose situacijose, kuriose vaikai turi galimybę rinktis, jie sugebės pasverti pasekmes ir mokės net atsisakyti savo norų dėl naudos visuomenei, manau jie bus labai visų mėgiami, mylimi tiek darbe, tiek gyvenime. O jeigu tu esi mylimas, tai tu esi laimingas, saugus, savimi pasitikintis. Tai manau, kad čia toks mažytis triukas, kurį mūsų vaikai turi žinoti ir atitinkamai pagal amžių su metais įvaldyti 😁.
