Kai pažvelgiu į žmogaus vystymąsi iš natūralios gamtos pusės, matau, kad po dviejų metų vaiko gyvenime prasideda nauja kelionė į pasaulį, kuris pradeda atrodyti kitaip: negaliu nieko kontroliuoti, turiu pats daryti, kiti žmones nedaro ko aš noriu ir t.t.. Prasideda įvairios baimės, plečiasi emocijų spektras. Jis turės tapti savarankiškas. Jis turės išmokti kaip reikia bendrauti su kitais. Sužinoti, kokie yra blogi ir geri tarpusavio santykiai ir kaip juos statyti bei išlaikyti.
Kai vaikui sueina 4-5 metai – jis jau pakankamai didelis, kad suvoktų, jog kitas žmogus yra atsietas nuo tavęs, jis turi savo minčių ir veiksmų trajektoriją ir mes negalime jos vertinti, kritikuoti, niekinti, šaipytis, nes mes nežinome kur ir kaip tie žmonės ,,juda”. Šiame periode jau ir galima mokytis santykių statybų. Bet tam pirma reikia suvokti, kas yra žmogus.
Savo sūnui (5m) dažnai duodame pavyzdį, kad kiekvienas žmogus yra tarsi radijo imtuvas (nes tai sūnui pažįstamas veikimo principas). Aplink mus yra labai daug nematomų bangų – norų. Ir į kiekvieną radijo imtuvą patenka šis norų srautas, tik kiekvienas pagauname skirtingą tų norų kombinaciją: vienas nori žaisti, kitas miegotis, trečias žaisdamas valgyti ir pan..
Gyvenime aš viską vertinu tik pagal savo ,,pagautas” bangas (tai ko aš noriu ir kaip aš matau viską) ir tai mane labai klaidina, nes čia niekada neatsiras kito žmogaus, kuris 100% galvotų kaip aš. Kiekvienas žmogus yra visiškai individualus ir unikalus.
Todėl, manau, labai svarbu, kad mano vaikai suprastų šį esminį dalyką – kitas žmogus yra kaip atskiras radijo imtuvas, gaudantis tik jam reikalingas bangas. Ir todėl kito žmogaus negaliu kritikuoti, šaipytis iš jo dėl to, koks jis yra. Žmogus negali pakeisti to, koks gimė.
Pas mus dabar dažnai vyksta kova tarp vaikų kieno n o r a s yra svarbesnis 😂: kokią knygą skaitysime, kokį filmą žiūrėsime, ką valgysime, ką žaisime ir pan.. sūnus net dukrai sako ,,aš nebūsiu su tavim, jeigu tu nedarysi ko aš noriu”.
Mes žinome, kad vaikai apnuogina mus, suaugusius. Parodo kokie esame iš tiesų.
Natūralu, kad visi pykčiai ir emociniai susikirtimai kyla, kai kitu transliuoja ne tą patį dažnį kaip mano, aš nenoriu niekam nenusileisti pirma. Bet įvertinus, kad mes pagauname tai skirtingas bangas, pradeti iš tikro išgirsti kitą, priimti jį, pamatyti tikrąjį jį.
Tai labai sudėtingas darbas, tačiau kuo greičiau įprasime jį daryti, tuo lengviau bus bendrauti su žmonėmis, sukurti ir išlaikyti šeimą, būti komunikabiliu darbe ir gyvenime. Toks žmonių vertinimas panaikina visus ,,jis nepadarė tai, ji daro taip, aš noriu kitaip, jis sako netaip…” tai tiesiog laiko gaišimas, negatyvo kūrimas ir niekur nevedantys priekaištai, kurie tik griauna mūsų bendrai pastatytą ryšį.
Pasikartosiu, niekada neatsiras kito žmogaus, kuris 100% galvotų kaip aš. Kiekvienas žmogus yra visiškai individualus ir unikalus.
