Viena iš mano užduočių yra, kad mano vaikai suprastų, jog jie nėra kalti dėl to, kokie jie yra. Mokėtų susitaikyti su savo įgimtomis savybėmis, turimu IQ. Norisi, kad jie pažintų save tokius, kokie gimė iš gamtos. Atrastų kodėl yra būtent tokie ir kaip gali realizuoti save. Ir žinotų, kad visos savybės jiems ir duotos būtent tokios, kokių reikia, kad galėtų būti laimingi.
Jeigu žmogus lygina save su išgalvotais, dirbtinai sukurtais personažais, tai jis nebegali vertinti tikrojo savęs. Ir akivaizdu, kad tas skirtumas tarp tikrojo žmogaus ir įsivaizduojamo vaizdinio sukelia nemalonius jausmus.
Norisi padėti vaikams sukurti teisingą savo vaizdinį, atrasti tuos vidinius tikslus ir padėti įvertinti kokių savybių reikia, kad jie pasiektų tų tikslų.
Tai visiškai nauja ir man pačiai. Mokausi kartu su jais. Savo pavyzdžiu, kaip elgiuosi su vaikais, parodau jiems kaip juos vertinu. Pastebėjau, kad už noro pagirti, pasakyti komplimentą slypi pavojus, kad vaike susiformuos požiūris, jog nuolatos jam viskas turi sektis. O jei kažkas neįvyksta – tai ,,numuša” motyvaciją ir jis nebežino kaip vėl atsistoti ant kojų. Kaip ir visur, taip ir čia turi būti balansas.
Kai savivertė per maža, tai žmogus neturi motyvacijos tobulėti, visos pastangos jam atrodo nieko vertos, ,,juk vis tiek nepavyks”. Kai žmogus save vertina per gerai, tada nesugeba pamatyti situacijos tokios, kokia ji yra, jis save pervertina ir dažnai klysta.
Dar toks esminis dalykas – nuolat atkreipti dėmesį kokiais būdais paaiškinu vaikams, kad jie pasielgė netinkamai. Pasakymai kaip ,,nedaryk taip”, ,,pasitrauk, leisk, padarysiu geriau už tave” demonstruoja, kad save laikau heroje, o vaikus – mažais vaikais. Nėra nieko labiau menkinačio vaiko negu toks požiūris. Tai sužlugdo jo pasitikėjimą savimi ir jis visą gyvenimą gali likti toks. Kai tėvai sumažina vaiko savivertę, jis nebebando gyvenime nieko daryti, nes jau iš anksto žino, kad jam nepavyks. Ir tai bus labai sunku pakeisti. Jis nesugebės drąsiai eiti ir siekti gyvenime sėkmės.
Mes norime to išvengti. Tad paskutiniu metu visos mano pastangos metamos į partnerystės statybas. Tėvai ir vaikai turi tapti partneriais, tik tada vaikai mokosi iš tėvų. Tai nelengva, bet, tikiu, verta!
Stipriausiai šiai dienai išbandyta ir veikianti priemonė – dalyvavimas kartu: mokomės, valgome, kalbame, žaidžiame. Pažiūrime kartu filmus apie gamtą, tai palieka vaikams gerus įspūdžius.
Kai dalyvauju kartu su vaikais, jie mato mūsų pavyzdį, kad suaugę irgi domisi tuo, kad jiems tai svarbu. Jie mato, kad aš dalyvauju kartu ir jie yra suaugusio lygmenyje. Mes kaip partneriai dalinamės mintimis, įspūdžiais, idėjomis. Taip ne tik tampame artimesni, bet tai pakelia jų savivertę. Kas ir yra viena iš mano užduočių.
