Arba irzli. Tai buvimas nuolatiniame rūpestyje, skubėjime, galvojime, planavime, nusivylime.
Depresija, apatija, nuovargis. Iš čia kyla nepasitenkinimo, neužsipildymo jausmas. Kodėl?
Kodėl šiandien taip sunku rasti laiko tam, kas iš tikro svarbu? Kodėl šiandien viskas vyksta taip greit? O kodėl seniau žmonės niekur neskubėjo ir gebėjo džiaugtis gyenimu?
Mes gyvename ypatingu laikmečiu. Ankstesnės kartos turėjo didesnį sąlyti su gamta. Jie buvo arčiau jos: žemės, augalų, gyvūnijos ir vieni kitų. Šiandien mes gyvename dirbtinai suformuotoje aplinkoje: tarp keturių sienų, stalo, kėdės, kompiuterio. Ir tuo mes jau kitokie. Todėl ir požiūris į visa turėtų būti kitoks. Reiktų tinkamai pasirūpinti dabartine karta, kitaip ji ilgai neišgyvens. Mums trūksta žmogui natūralaus gyvenimo būdo, viskas formuojama dirbtinai. Nebeliko ryšio tarp visų gamtos dalių.
Ne paslaptis, kad jau vaikai susiduria su depresija. Jie negali susidoroti su tuo, ką gyvenimas juos verčia daryti. Mums trūksta tinkamos aplinkos, kuri sukurtų aplink kiekvieną tarsi apsauginį sluoksnį, kuriame taptume tuo, kuo turime. Šiai dienai išoriniai faktoriai labai stipriai veikia žmogų, išveda iš balanso ir dažnai jis nebežino kas iš tikro yra, kuo turi tapti, ko siekti.
Tūkstančius metų žmogus vystėsi gamtoje, kartu su ja, o šiandien mes tapome nuo jos atjungti, izoliuoti net nuo draugų, artimųjų. Visa tai ir iššaukia įvairias vidines būsenas, kurių kartais net nesuprantame, tačiau tai įtakoja gyvenimo kokybę.
Pati jaučiu kaip tas dirbtinas pasaulis nebeleidžia pajausti ryšio su gamta, su kitais žmonėmis. Paseka to, kyla vienatvės, trūkumo jausmas. Todėl labai svarbu, kad žmonės neužsidarytų namuose, internete, o būtų atviresni, arčiau gamtos. Net kartais ,,per jėgą” save išvestų pasivaikščioti.
Norėdami būti laimingi, turime iš naujo mokytis kaip gyventi ryšyje su gamta, žmonėmis ir su pačiais savimi.