Gavau žinutę iš draugės: ,,Drauge, aš bijau gimdyti…”.
Pamenu bijojau ir aš. Abu kartus. Labai. Net nežinau kodėl. Galbūt tas negalėjimas nuspėti, suplanuoti, kontroliuoti ir sužadino įvairius vidinius jausmus. Jau nekalbant apie hormonų audras ir fiziologinius procesus.
Bet visą tą šėlstančią audrą pavyko nuraminti vienu labai paprastai nepaprastu pratimu – galvoti tik apie kūdikį. Tiesiog perkelti mintis nuo galvojimo apie save (kaip aš bijau, nieko nežinau, o gal źinau per daug ir pan.) į galvojimą apie būsimą vaikelį (kokioje nežinomybėje jis gyvena, koks procesas laukia mūsų abiejų, kokio gyvenimo noriu jam).
Tai buvo ypatingas triukas, padėjęs pamatyti, išjausti patį procesą daug giliau. Galvojimas apie kūdikį, jo padrąsinimas, jo laukimas pavertė gimimo procesą nuostabia patirtimi, kurią drąsiai vadinu gamtos dovana moteriai.
Moters ir vaiko pavyzdys – vienintelis šiuolaikinio žmogaus gyvenime, kuris savyje dar turi tą tyrą dalelę gamtos tobulumo, kurį atradus moteris įgauna neapibūdinamą galią.
Mums reikia tik pasitikėti gamta, juk mes nevaldome šių procesų, bet galime būti jų dalimi ir mokytis iš to.
Tai viskas, ką noriu pasakyti kiekvienai besilaukiančiai moteriai.
