Būti tėvais – tikras menas. Ir sakyčiau įtemptas darbas.
Nemėgstu žerti patarimus, nes nesijaučiu labai patyrusi, bet kelias dienas vis sukosi mintys, kad galbūt visgi verta aprašyti pagrindinius vaikų auklėjimo aspektus.
1. Kūdikis yra žmogus, tik neišsivysčiusiame kūne ir neturintis reikiamų įgūdžių.
Vaikas gimsta visiškai nepasiruošęs gyvenimui tarp žmonių, mūsų pasaulyje, todėl jam labai svarbu matyti ir pažinti kas ir kaip čia vyksta. Pirmieji 2-3 metai yra patys svarbiausi vaiko gyvenime ir skaudu matyti, kad nemaža dalis tėvų tą laikotarpį laiko bereikšmiu, neva vaikas per mažas suprasti ribas, dėsnius, taisykles. Jis apskritai per mažas kažką suvokti, juk jis mažas!
Tačiau net ir kūdikiai yra sąmoningi žmonės, tik mažame kūne. Jie tam ir gimsta kaip balti popieriaus lapai, kad nuo pirmųjų dienų įgautų įgūdžius, reikalingus išgyventi. Pavyzdžiui, orangutango patelė skiria 10 savo gyvenimo metų jaunikliui, kad išmokytų jį atskirti, kuriuos vaisius valgyti, o kuriuos ne. Žinoma, gyvūnams gyvenimas lengvesnis, jų visa paskirtis maitintis, daugintis, apmokyti jauniklius ir būti suėstais. Žmogui tenka atlikti daug daugiau dalykų. Ir to apmokyti turime geriausiu atveju 5-6 metus. Vėliau tėvų įtaka su metais vis blės ir bus sunku ,,mokyti” tikro gyvenimo. Todėl svarbus požiūris į vaikus. Nors jie ir atrodo kaip mažas lėlytes, teikiančias mums džiaugsmo, bet jie yra gyvenimo bendražygiai.
2. Po 6 metų bandymų įvairių būdų, patarimų, principų atradau, kad stipriausiai veikiantis auklėjimo įrankis – mano pavyzdys. Vaikai mokosi tik per tėvų pavyzdžius.
Yra toks posakis: ,,Nesijaudink dėl to, kad vaikai tavęs niekada nesiklauso; jaudinkis dėl to, kad jie visuomet tave stebi…“ (Robert Fulghum). Ir tai vyksta nuo pirmųjų vaiko gyvenimo metų. Pavyzdys svarbus visose srityse: tiek šeimoje, tiek santykiuose su kitais, tiek visuomenėje. Visada vaikuose matosi kaip tėvai vertina kitus žmones, ką apie juos kalba, kokiomis vertybėmis gyvena ir t.t.
Ir vaikai jaučia didelę įtampą, pasipriešinimą jeigu mato, kad tėvai iš jų reikalauja to, ko patys nedaro.
Mano rodomas pavyzdys motyvuoja vaikus mokytis, užsiimti veikla. Kartais, kai vaikai išsisukinėja nuo užsiėmimų, aš tiesiog atsisėdu prie stalo ir nieko nesakydama imu pati atlikinėti užduotis. Nieko nereikia sakyti, jie iškart prisijungia. Ir manau tai suveikia dėl to, kad šeimoje nuolatos kalbama ir rodoma pagarba mokslui, tobulėjimui ir savo pareigų vykdymui. O faktas, kad mama laikosi šeimos susitarimo ir yra pavyzdys, kuris primena vaikams apie jų pareigas.
Būna dienų, kai aš pati neturiu noro ar jėgų, arba tiesiog atsipalaiduoju ir tada ir vaikai seka iš paskos 🤪🙈. Netgi sūnus naudojasi fraze: ,,mama, tu man turi rodyti pavyzdį kaip susitvarkyti žaislus” arba ,,tu manęs nemokini kaip tai daryti, tu turi rodyti, aš pamatysiu ir kopijuosiu, o sesė kopijuos mane”. 😅🤘🏼.
3. Dar vienas aspektas, begalo svarbus pirmaisiais gyvenimo metais – susidūrus su nauju reiškiniu iškart formuoti tinkamą reakciją, paaiškinti kaip mes elgiamės.
Dažna klaida būna ta, kad maži vaikai tokie mieli, kad jiems leidžiama daryti tai, ką vėliau draudžiame. Pamenu kartą su sūnumi laukėme prie gydytojos kabineto. Jam buvo beveik du metai. Staiga, jis sugalvojo, kad jam reikia laipioti ant kėdžių, žinoma neleidau, bet netoliese sedėjusi senyvo amžiaus moteris, pasipiktinusi manimi, davė jam leidimą laipioti, juk jis dar mažas. Sūnų nukėliau nuo kėdės ir paklausiau tos moters: ,,O jeigu vietoj to mažo berniuko ant kėdžių pradėtų laipioti vyras? Jums tai irgi būtų priimtina?”
Atsakymas žinoma buvo ,,Ne!”. Tai va čia viskas ir slypi. Mažiems vaikams darome įvairias nuolaidas, o kai jų elgesys paaugus pradeda neatitikti visuomenėje priimtų normų, norime juos bausti, riboti. Tada vaikai nesupranta kodėl anksčiau buvo galima, o dabar nebe. Ribos brėžiamos kiekvieną kartą susidūrus su nauju reiškiniu. Jeigu nepriimtina kelti kojas ant stalo – tai neleidžiame jų kelti net kūdikiams! Taip vyksta būsimo žmogaus programavimas.
4. Kažkodėl tikėjausi, kad vaikas nuo mažų dienų turi pats atskirti kas yra gera ir kas ne. Tik po kelių metų sužinojau, kad vaikas tiesiog nepajėgus to padaryti, tad nereikėtų prieš akląjį statyti kliūčių. Mažam vaikui reikia duoti tik vieną pasirinkimą.
Galvoje turiu ne maistą ar žaislus, nes žinau, kad yra etapas, kuriame tokiu būdu vystome vaiko savarankiškumą. Tačiau kalba eina labiau apie jo saugumą, elgesio normas.
Pamenu sūnus vis ropinėjo aplink vieną rozetę, joje buvo įkištas plastikinis kištukas (apsauga), bet mane vistiek neramino, kad jis vis ten sukuojasi. Kai visi ,,negalima, tai pavojinga” nustojo veikti, kreipiausi į vyrą, o jis visiškai ramiu balsu pasakė: ,,tai užstatyk tą rozetę. Jis mato, nori ir nesugeba atsilaikyti, tad pašalink kliūtį”. Ir tikrai, pašalinus kliūtį, sūnus net užmiršo apie tą rozetę. Aš tikėjausi, kad jis paklausys manęs, kad rozetė yra pavojinga ir pasirinks ,,teisingą” atsakymą, deja, jį labiau viliojo pažiūrėti kas ten, iki kol objektas dingo iš jo akiračio.
Daug tokių situacijų, kuriose reikia suprasti šį vaiko raidos etapą ir elgtis atitinkamai.
Dar vienas pavyzdys – parduotuvė. Jeigu nesiruošiame pirkti naujų žaislų, tada geriau net neužsiminti, kad toks skyrius parduotuvėje egzistuoja. Kitu atveju vaikas norės ir nesugebės suvaldyti savo noro. (Nuo 5-6 metų vaikai jau pradeda pažinti save, kažkiek susilaikyti).
Šių principų žinojimas ir bandymai pritaikyti praktiškai leidžia pamatyti vaikų auklėjimą visai per kitą prizmę, atrasti dėsningumus ir nenurašyti visko prie tiesiog atsitiktinumu.
Gavosi ilgokas postas, bet labai viliuosi, kad jis buvo vertas skaitytojų laiko 🤞🏻.
