#1 AUKLĖJIMAS – siekis ugdyti žmoguje supratimą kas jam yra gerai ir blogai. Už gerą jis bus apdovanotas, už blogą – nubaustas įstatymų, visuomenės, gamtos dėsnių. Vaikas turi suprasti: ,,Jeigu eisiu ten – bus gerai, jeigu darysiu tai – bus blogai.” Toks sąmoningas dalykų tikrinimas ir vertinimas – viso auklėjimo pagrindas.
#2 MINIMALUS AUKLĖJIMAS – pastangos, kad vaikas žinotų, kad už kiekvieno kampo jo laukia pavojai. Jis visada turi būti pasiruošęs. Ir tai kas vyksta šiandien, kokia aplinka supa mūsų vaikus tikrai nepadeda to pasiekti.
Žmogui reikalingas auklėjimas, nes vadovaudamasis tik savo instinktais jis mažai kuo skiriasi nuo gyvūnų.
Gamta išvystė žmogų iki gyvūno lygmens, o toliau pats žmogus turi tapti sąmoningu Žmogumi. Gyvūnai turi vidinį mechanizmą, kuris juos kreipia teisingai. Mažas gyvūnas niekada nenukris nuo aukštos uolos, o vaikas nukris, nes jis neturi to automatinio apsaugos mechanizmo. Jeigu vaikas neturi vertinimo gerai – blogai sistemos, tada jis patenka į pavojingas alinkas, situacijas ir taip gali net baigti savo gyvenimą.
#3 Gyvenimą formuojantis ir įtakojantis pagrindas – vertybės. Tai vertinimo sistema, kuri apskaičiuoja kokią aplinką rinktis, kokias idėjas vystyti, kas žalinga ir pan. Jeigu jos nėra – žmogus tarsi ,,pakibęs ore”, neturi tvirto pagrindo po kojom.
Būsima karta slįsta mums iš rankų. Ir didžiausias pavojus, kad neturės jokių vertybių.
Jau neužtenka žinoti, kad vaikas turi daryti kaip mama ir tėtis. Vaikui reikia gyvenimo krypties, kitaip jis nebus laimingas, nežinos kas žmogui yra gerai ir kas blogai.
#4 Mes buvome auklėjami pagal senus, šiai dienai netinkamus šablonus. Labai norisi atsikratyti šių elgesio šablonų, kad nepakenkti vaikui, tačiau nėra lengva.
Padeda žinojimas, kad nors ir praktiškai neįmanoma pakeisti to, kas susiformavo vaikystėje, tačiau didelis noras įdiegti vaikams kitokius elgesio šablonus veda prie saviugdos, prie noro patiems pasikeisti ir atrasti naujas bendravimo programas, kurios padėtų sukurti ryšį su vaikais. O esant ryšiui – visos komunikavimo spragos bus užpildytos abipusiu supratimu, meile ir palaikymu. Tokia atmosfera – puiki dirva tikram žmogiškajam potencialui atsiskleisti.
#5 Būti išmintingais tėvais reikia pasiruošti: mokytis, ugdyti save. Kaip? Su šiuo klausimu ieškoti įvairių grupių, informacijos, patarimų. Tikrinti, analizuoti ir realizuoti.
Pasaulyje nėra didesnės problemos negu tinkamas auklėjimas. Viskas, ką matome šiandien – auklejimo rezultatas.
Norime pokyčių? Manau, visiems atsakymas jau akivaizdus 🤗. Turime auklėti save, o vaikai viską perima iš savo tėvų ir visuomenės.
6 VIENA AUKLĖJIMO KRYPTIS ŠEIMOJE. Mama ir tėtis turi suderinti tarpusavyje kuria kryptimi auklės vaikus. Dažnai pačioje pradžioje jiems nepavyksta susitarti, tačiau visgi reiktų ieškoti bendrumo.
Galbūt mama mato vieną, o tėvas – kitą, o gal abu tėvai mato tokią pat vaikų ateitį, turi tokį pat tikslą tik nesutampa priemonės jam pasiekti.
Tada reikėtų įvertinti kokios abiejų tėvų norimos priemonės būtų geriausios tam tikslui pasiekti. Gal net gimtų naujos. Svarbu, kad tėvai kalbėtusi. Visos problemos, nesutarimai tarp žmonių kyla tik dėl tinkamo bendravimo stokos.
#7 Kai vaikai nejaučia ryšio su tėvu ar tarpusavyje, visiems bendra tema – geras atspirties taškas pajudinti ledus.
Tai gali būti žaidimas, sportas, išvyka. Bendra veikla tiesiog sukurs poreikį ryšiui.
#8 VISIŠKA LAISVĖ VAIKUI. Kur ta riba?
Pagrindinė auklėjimo taisyklė – ugdyk vaiką pagal Jo būdą.
Čia svarbus vidinis tėvų požiūris. Mes neįpareigojame vaiko daryti kažką prieš savo norą, bet ir neleidžiame jam daryti visko, ko jis nori. Labiau stengiamės jo norus padaryti mūsų norais. Ta prasme, kad kartu bandyti daryti visokius gyvenimo žingsnius, jog vaikas pamatytų, kad tai, ką jam rekomenduojame ir yra geriausia jam. Kad jis matytų naudą pasitikėjime tėvais.
Kaip?
Kalbėti su meile.
Pažiūrėkime kaip daro gyvūnai – jie parodo mažiems šuniukams kaip elgtis ir leidžia jiems elgtis: ,,Nukritai? Tai taip mes nedarome, darome kaip aš rodžiau”.
Vaikas turi sugerti smūgius iš išorės ir savyje turėti abi patirtis. Kartais nedrįstame leisti jam suklysti, bet tai vienintelis kelias išmokti gyvenimo meno. Jis – mažas egoistas, jis turi suprasti, kad kaskart gaus smūgį jeigu nepakeis savo matymo, judėjimo, pasirinkimų. Ir tos patirties iš tėvų paimti jis negali, viską turi patirti savo kailiu.
#9 Ir auklėjime, ir ugdyme galioja ta pati taisyklė – vaiką mokyti reikia tokiu būdu, kad tai atitiktų jo savybes, charakterį ir pan.
Pavyzdžiui, visiškai skirtingai elgiamės su mergaitėmis ir berniukais.
Mergaitės yra visiškai valdomos mamos, o berniukai jau priklauso nuo amžiaus ir santykio su tėvu. Į mergaitę reikia žiūrėti kaip į moterį, o berniuką – vyrą.
Taip pat ir kitose srityse, jeigu vaikas linkęs į vienus dalykus, o mes kreipiame ten, kur manome, kad bus geriau arba tai vertinama visuomenėje, tada nieko gero nesigaus. Visgi kiekvienas gimstame su savo unikalia vidine programa, kurią ir turime padėti vienas kitam atskleisti. Svarbu nieko nesukurti dirbtinai, o ieškoti būdų pažinti save ir kitus tokius, kokius mus sukūrė gamta.
#10 RIBOS
Jeigu noriu vaikui parodyti kažkokias ribas, labai svarbu parodyti, kad tai ne aš jas nustatau, o pats gyvenimas. Tai visuomenės ir gamtos dėsniai ir jeigu jų nesilaikysime – labai kentėsime.
Vis turime paaiškinti, kad peržengus bet kokias ribas tu būsi nubaustas, o kuo būsi toliau nuo jų – laimėsi.
Pirmiausia taisyklė auklėjime – paaiškinti vaikui kodėl taip yra, iš kur viskas kyla ir kodėl manau, kad verta daryti taip, o ne kitaip. Vis turime aiškinti, kad gyvenimas verčia mus visus taip gyventi. Tai gyvenimo išmintis. Susėsti kartu ir kalbėti. Tada vaikas sugers viską, vyks draugiškas pokalbis, maloni atmosfera ,,atrakins” vaiką.
Labai svarbu, kad vaiko santykiai su tėvais būtų kaip su mokytojais-draugais. Jis neturi bijoti savo tėvų. Žinoma, autoritetas turi būti, bet vaikas turi jausti, kad tėvai šalia jo visada. Kaip vyresni draugai, o draugams juk mes visada norime suteikti vidinio džiaugsmo.
Dar labai svarbu nekurti jokių ribų, bet akcentuoti tai, kaip reikia gyvenime elgtis, kad sektųsi, kad nereikėtų sėsti į kalėjimą ir pan. Tiesiog nuolatos kalbėti kaip veikia pasaulis, kaip sudaryta visuomenė, kas veikia ir kas ne.
O ką daryti jeigu vaikas nepriima ,,Ne”?
Čia tėvai turi palaikyti vienas kitą. Vaikas neturi girdėti apie ribas tiesiogiai. Jis turi gauti paaiškinimą, kad čia yra riba, ji nepriklauso nuo manęs, niekas nepriklauso, viskas remiasi gamtos ir visuomenės dėsniais, kurių turime laikytis, kad liktume saugus. Reikia mokytis viską pateikti taip, kad vaikas suprastų, kad jis visada gaus arba apdovanojimą, arba bausmę.
Todėl ir rašau, kad tėvams reikia palaikyti vienas kitą, nes tai gal ir sunkus, bet labai prasmingas kelias.
#11 PAVYDAS, SUKELTAS LYGINANT SU KITAIS VAIKAIS.
Jeigu siekiame, kad vaikai augtų kaip stiprios asmenybės, tada nereikėtų jo lyginti su kitais vaikais. Taip niekada nebūsime jų draugais. Mes neturime jų pažeminti kitų atžvilgiu, pavyždžiui ,,pažiūrėk kaip brolis daro”. Tai neveikia. Priešingai, mes parodome, kad jis elgiasi blogai, nepakankamai gerai kaip kiti ir pan. Nors dažniausiai tai ir tiesa, bet nereikia to dar labiau aštrinti. Tėvai dažnai paslįsta nesusimąstydami, kad nėra tinkamas kelias skatinti vaiko tobulėjimą nuolat parodant, kad jis blogesnis už kitus. Viskas turi būti paremta pozityvu. Ir tai nebus ,,per saldu”. Tai bus racionalu, nea tad vaikas galės drąsiai mokytis atlikdamas veiksmus suvokti ką ir kodėl daro.
Kol kas tiek iš mūsų šeimos auklėjimo siekių, patirties ir užrašų.