Mano gyvenime daug pavyzdžių, kuomet tiesiog žaviuosi gamtos tobulumu. Buvo tokie tobulai užprogramuoti procesai kaip nėštumas, gimdymas, gimimas, o dabar turiu galimybę pažinti kas yra žmogus, jo prigimtis.
Vienas toks pavyzdys iš mūsų patirties: konkurencija tarp vaikų.
Ne paslaptis, kad jau darželyje tarp vaikų vyskta konkurencija (kas stipresnis, kas geresnis ir pan.), kadangi mes darželio nelankome tai natūralu, kad sulaukiame komentarų, kad vaikas nemokės gyventi ,,realiame pasaulyje”, kur viskas tik ir paremta konkurencija. Pripažinsiu, man tai skamba logiškai.
Pirmus metus ši tema neramino. Nors augome ne tarp keturių sienų, tačiau taip, nežinojome kas yra išlikimo principas vilkų gaujoje. Mūsų aplinkoje tai nėra pagrindinė vertybė.
Bet kai vaikas pasiekė tam tikrą amžiaus ribą aš pamačiau, kad visgi tokie instinktai pas sūnų atsiranda natūraliai ir to nereikia net mokyti 🙈.
Tai man parodė, kad nuo žmogaus prigimties esmės pabėgti neįmanoma. Tai pažadino smalsumą pažinti kas vyksta ir ką daryti toliau.
Tik visai neseniai susivokiau: juk žmogaus genai jau nuo pirmos užgimimo akimirkos turi gamtos įrašytą programą, todėl nesvarbu kas aš, kur esu ir būsiu, tam tikrais gyvenimo etapais manyje įsijungia papildomos fukcijos ir to niekas net neklausia.
Vaiko pasaulis stipriai keičiais. Pirmuosius porą metų jis pasaulį suvokia per mamą, kaip jo asmeninę žaidimų aikštelę, jis nejaučia, kad kiti žmonės turi savo jausmus, norus, savo gyvenimą. Tada ateina etapas (apie 2-3 metus), kai įvyksta tikrasis gimimas ir vaikas atsiskiria nuo mamos, tampa savarankiškas (jausmiškai). Va tada gamta pradeda jį po truputį vystyti kaip žmogų, palaipsniui atskleisdama visą jo prigimtį.
Mes tada pastebime, kad vaikas pradeda daugiau visko bijoti, meluoti, maištauti, konkuruoti. Nori būti geriausias, ypatingiausias ir t.t. Jis atranda manipuliacijos įrankius – kaip gauti daugiau, darant mažiau. Dažnai tai vertinama kaip neigiamas savybes, tačiau, iš kitos pusės, viskas, kas sukurta gamtoje turi egzistuoti, negali būti ,,užgęsinama”, o priešingai, turi vystytis ir tobulėti. Tad ir mumyse atsirandantys įvairūs dalykai yra tik tam, kad mes išmoktume su jais tinkamai dirbti, kad tobulėtume kaip žmonės.
Kai tai supratau, man dingo ta baimė, kad vaikas nemokės gyventi, neprisitaikys ir pan., nes matau, kad nesvarbu esi gaujoje ar ne, vistiek tavyje vienu ar kitu augimo tarpsniu atsiras tos ,,neigiamos” savybės. Ir jos bus tiek dominuojančios, kiek reikia to vaiko tobulėjimui. Tik klausimas man: ,,ar aš mokysiu savo vaikus nuslopinti tas savybes, nugalėti kitus naudojant jėgą, gauti ko jie nori kitų sąskaita, ar mokysimės kartu viso to pasiekti savo sąmoningumu?“.
Čia kyla dar vienas klausimas, kame yra tikras gyvenimo laimėjimas? 💭
