Vaikus reikia girti ne už rezultatą, bet už jų įdedamas pastangas. Kitu atveju vaikas nebesistengs, bet orientuosis tik į rezultatą. Todėl reiktų stengtis akcentuoti ne laimėjimus, o jo pastangas. Parodyti, kad vertiname tai, kiek jis praktikavosi. Vaikas turi nuolatos jausti, kad tėvai kvėpuoja jam į nugarą pasitikėjimu.
Dauguma vaikų šiandien atlieka dalykus tik dėl rezultato, pamirštami atlikimo proceso svarbą. Vienas iš tokių pavyzdžių – sportas. Dauguma jaunuolių suka galvas kaip nuslėpti tai, kad jų raumenys nėra natūraliai išdirbti, juk dabar egzistuoja ,,stebuklingi milteliai”, kurie ir be didelio įdirbio laikinai duoda norimus išorinius rezultatus. Tačiau ,,efektui” dingus juos ištinka labai nemalonios būsenos, vedančios prie dar drastiškesnių sprendimų.
Sutinku, kad tai kertasi su dauguma sistemų, kuriose akcentuojamas yra būtent rezultatas, nors ir matome, kad tai žlugdo vaikus, stabdo jų kūrybiškumą, supainioja ir apsinkina jų gyvenimą ateityje. Ką galiu padaryti esamoje situacijoje? Kritikuoti švietimo sistemą? Burnoti ant vienos ar kitos mokyklos? Ne. Galiu tik prisiimti atsakomybę už savo vaikų auklėjimą. Nesitikėti, kad mokykla ar kiti žmonės jam padės ,,susigaudyti” kas čia vyksta. Tai gali padaryti tik sąmomingi tėvai, kuriems iš tikro rūpi jų ateitis.
Auklėjime turbūt sudėtingiausia tai – kad rezultatai nesimato iškart. Todėl manau tėvams labai svarbu vieni kitiems priminti, kad tai, ką įdedame šiandien, pasirodys tam tikru augimo tarpsniu.
