Na šįkart tai kaip ir mano kūrybinis žaidimas, savotiška relaksacija, su tikslu įtraukti ir vaikus. Tiesiog improvizacija, virtusi perfomansu. 🤪
Viskas prasidėjo nuo kelių kopose besimėtančių šakų.
- Gal pastatome palapinę?
Prasidėjo konstrukcijos ieškojimas, siūlų vyniojimas, kuris pavirto į voratinklį. Vystėme mintį toliau.
- Gal kokį voriuką pakabiname? Kaip ir iš ko galėtume jį pagaminti?
Paimame akmenuką, apsukame siūlais, iš žolių gaminame kojas.
- O kiek voras turi kojų?
Siūlai neplanuotai nusiridena greta mūsų kūrinio. Vėjas išdraiko juos padalindamas į dvi gijas. Tuo pat metu mano mama (poetė mėgeja) klausia kaip jai sukurti eilėrašti apie meilę. O aš žvelgiu į mūsų ,,žemės” meną ir sakau:
- Mama, semkis įkvėpimo iš gamtos. Štai visa istorija – du skirtingi akmenukai: skirtingi pasauliai, skirtingas auklėjimas, pomėgiai, norai, svajonės. Ir tam tikru gyvenimo etapu jie susiliečia, ir prasideda susiliejimas (vynioju siūlus toliau). Vienur gražiai vystosi santykiai, kitur veliasi, painiojasi, bet finale iš dviejų individų ,,AŠ” gimsta vienas ,,MES”.
Turbūt pati aplinka leido atsipalaiduoti ir gamtai palydėti pro tam tikrą procesą, kurio niekaip nesuplanuosi. Tik tyrinėdamas medźiagas, jų galimybes gali panaudoti perduodant savo žinutę. Mano auklėjime ji ta pati – kaip išauginti žmogų, kuri jaučia gamtos dėsnius.
Vaikai stebėjo ir klausėsi kaip gimsta šeima (tai gavosi vizuali priemonė).
Vėliau sūnus kūrė savo instaliaciją, vadinasi provokacija pavyko – tikslas pasiektas.
Nuoširdžiai linkiu ieškoti būdų kaip perduoti vaikams jūsų auklėjimo pagrindinę žinutę. Ir, žinoma, stiprybės, kantrybės, bei palaikymo ❤️