Kai laikas bėga tarsi smėlis pro pirštus, kartais imu panikuoti – ar spėsiu pagauti vieną kitą vertingą smiltelę, ar to pakaks, jog jausčiau, kad iš gyvenimo gavau užtektinai.
Galbūt galvą susuko artėjanti vidurio amžiaus riba, o gal taip tyčia sugalvota – kad būtent ties šia riba turi įvykti didelis lūžis. Ant širdies užgula sudėtingesni klausimai.
Bet aš mėgstu nežinomybę. Tokia būsena – nuostabi, nes kai jaučiu, kad kažkas nuo manęs gyvenime paslėpta, imu ieškoti. O tai motyvuoja iš vidaus – nebijoti proceso ir pokyčių.
Pastaruoju metu laikas tapo įdomus reiškinys. Atrodo, skaičiai tie patys, laikrodis tas pats, bet pasikeitė pojūtis. Vis leki, skubi ir nieko nespėji. Pasekoje pervargsti, daraisi piktesnė, mažiau linkusi megzti ryšius ar kurti kažką įkvėpiančio.
Įdomu, kodėl – bet tik tada, kai jau užsidega raudona lemputė, imi ir savęs paklausi: „Po galais, kam aš dabar tarnauju?“
O šeimininkų būna daug, bet vienas sumaniausių – noras būti geriausia visur, visada ir su visais. O kai per dieną sutinki daug žmonių, vos spėji keisti savo „odą“ pagal kiekvieno pageidavimus.
Sudėtinga iškart pastebėti, kurie poreikiai yra tikrai mano, o kurie dirbtinai man įdiegti. Dar sunkiau atlaikyti lūkesčių laviną, bandymus pritapti, pasiteisinti, įrodyti.
Bet vos tik paklausiu savęs, ar tikrai mano veiksmai, mintys aptarnauja mano gilius įsitikinimus, sustiprina mano vertybių sistemą – visos pašalinės mintys ir norai atšoka kaip kokie svetimkūniai.
Tai išlaisvina ir suteikia gyvenimui tvirtą pagrindą.
Kodėl tai svarbu? Nes suvoki, kad būti geru žmogumi – nebūtina į save sugerti viską, ką žmonės nori išlieti iš savęs, nebūtina pildyti kiekvieną kitų lūkestį, nebūtina atskleisti ir pateisinti savo sprendimus.
Kai ištikimai tarnauju mūsų šeimoje kuriamai sąmoningo žmogaus sistemai, man tampa nesvarbu, kokios orbitos sukasi aplink mane ir bando įtraukti į savo – priešingus mūsų vertybėms – pasaulius.
Kai ištikimai laikausi to, kas man svarbu, tampa lengviau atsirinkti.
Tampa aiškiau, ko verta siekti, o ką galiu paleisti be sąžinės graužaties.
Ne kiekvienam reikia įtikti. Ne visur suspėti.
Kai sprendimai gimsta ne iš spaudimo, o iš suvokimo, viduje atsiranda ramybė.
Ne tobula, bet pakankama – kad galėčiau kvėpuoti, judėti į priekį ir kaskart pažinti naują save.
Bet svarbiausia – būti tarp tų, kurie įkvepia augti pagal savo vertybes.
Aplinka – tai ne fonas. Tai kryptis, į kurią ilgainiui pats imi judėti.