Gera prisiminti tą laiką, kai gimė sūnus. ,,Ėjau iš proto” nežinodama nuo ko pradėti vaiko ugdymą, bet labai norėjau kažką daryti. Po metų blaškymosi netikėtai sutikau moterį, kuri jau buvo pradėjusi šią nuostabią kelionę. Kaip šiandien pamenu, viską, ką ji kalbėjo tiesiog gėriau į save, nes viskas buvo nauja, nežinoma, nepatirta. Tad nieko nelaukdama ėmiau gilintis į tai, ką išgirdau, viską bandyti, tikrinti, aptarinėti, ieškoti, mokytis.
Per visur tuos šešerius ugdymo šeimoje metus kaskart atrasdavome vis naujas savo mokymosi formas. Kartais jos būdavo papildančios ir pratęsiančios, kartais kardinaliai griaunančios viską ir kuriančios vėl iš naujo. Bet ši nuostabi praktika išryškino vienintelį nekintantį dalyką, kuris, sakyčiau, ir nulemia tikrąją vaiko sėkmę. Tas dalykas – tinkama aplinka.
Aplinka – vaiko tikrasis mokytojas.
Apie tai iš tikro kalba daug ugdymo metodų. Ugdydama vaikus įkvėpimo semiuosi iš Shichida, Reggio Emilia ir Montessori. Jos man visos artimos tuo, kad pamatinis principas yra santykis su vaiku ir vaiko santykis su aplinka. O jau po to seka intelekto lavinimas (atitinkamai pagal natūralią vaiko raidą ir jam priimtinu būdu).
Neveltui savo tiklaraštyje rašau apie vaikų auklėjimo, tarpusavio santykių subtilybes, nes norint sukurti tinkamą aplinką, kuri ir ugdys vaikus, reikalingas aktyvus ir sąmoningas tėvų dalyvavimas, aiškus suvokimas su kuo turime reikalą, kaip ir kodėl keičiasi kartos, kokia kryptimi juda mūsų gyvenimas.
Kas yra tinkama aplinka?
Tai aplinka, leidžianti pasiekti išsikeltą tikslą. Turbūt kiekvieno tėvo galvoje sukasi mintis kaip išlaisvinti kiek įmanoma daugiau vaiko potencialo tiek intelektinio, tiek emocinio, tiek kūrybinio. Trumpai tariant, kaip tinkamai paruošti vaiką naujajam pasauliui.
Pamenu teko gyvai susipažinti su viena ugdymo sistema Izraelyje ir jos praktika tik įrodė, kad aplinka, kurioje nėra baimės, neigiamos konkurencijos, prievartos, kritikos ir spaudimo turi ženklią įtaką vaikų informacijos įsavinimui, suvokimui ir panaudojimui.
Izraelyje yra (bent jau buvo prieš 4 metus) įstatymas, kad jaunimas, baigęs mokyklą pirma privalo tarnauti armijoje ir tik atlikę savo pilietinę pareigą gali studijuoti, kad įgautų specialybę.
Tai įsivaizduojate, ugdymo sistema, paremta bendrystės principais, sugebėjo paruošti vaikus taip, kad jie dar iki armijos spėjo peršokti kelias klases ir net įgyti specialybę! Ir tai dėka to, kad mokyklos nuolat rūpinasi aplinka kaip terpę visiems kartu atrasti sprendimus, gabesni vaikai moko silpnesnius, nuolatos vyksta bendravimo įgūdžių ugdymas, dirbama su tėvais, mokytojais. Visi bando prisidėti kiek gali ir ,,nenumesti” atsakomybės kitiems.
Bendravau su keliomis šeimomis iš tos aplinkos ir tėvai neslėpė, kad tai labai daug pastangų reikalaujantis procesas, tačiau standartinė švietimo sistema negali to suteikti. Todėl tėvai neturi pasirinkimo kaip patys kurti bendruomenes, samdyti mokytojus ir kurti ateities visuomenę kitokiu pagrindu negu gyvenome iki šiol.
Įkvėpta tokio pavyzdžio namuose vis stengiuosi palaikyti gerą tonusą. Ir nebūtinai, kad viskas būna gražu ir saldu 😅. Visko būna. Bet pats siekis ne reikalauti rezultatų, bet kartu dalyvauti rodant pavyzdį, siekis apsupti vaikus visokeriopa pagalba, palaikymu, padrąsinimu, skirti daug dėmesio asmenybės auklėjimui, vidinio žmogučio puoselėjimui – visa tai duoda labai daug. Vaikas gali jaustis saugus, mylimas, laimingas ir galų gale – normalus. Tokioje aplinkoje net ir vaiko smegenys gali nevaržomai funkcionuoti, priimti informaciją kur kas efektyviau ir svarbiausia, pažinti tikrąjį save, bei išlaisvinti jame slypintį potencialą!
