Iki santuokos galvojau, kad santykiai poroje klostosi savo tėkme, natūraliai. Tačiau tapusi žmona, o tada ir mama pamačiau, kad šito visgi reikia mokytis. Be papildomų pastangų santykiai tarp dviejų źmonių išblėsta, žmonės atitolsta, kasdieniniai iššūkiai vis pabudina priešingas reakcijas, abejones.
Šiandien mažai žmonių sąmoningai mezga tvarius tarpusavio santykius. Ir situacija yra tikrai liūdna: šeimos sunkiai išsilaiko kartu net kelis metus. Pirmoji aistra greitai išblėsta ir lieka tik prisirišimas, pagarba, įprotis, saugumo garantas. Seksas nebeteikia malonumo abiems parneriams arba jo visai nelieka. Kiekvienas ima gyventi savo gyvenimą. Per laiką žmonės užsidaro savyje, nebegali atsiverti net savo antrai pusei, nes nežinia gal tave apgaus ir pasinaudos..
Ir viso to priežastis – žmonių auklėjimo stoka.
Aš vis pagalvoju, jeigu nuo mažens vaikui suteitkume žinias apie jo prigimtį, apie žmogaus auklėjimo svarbą, kiek mums duoda teisingi santykiai tarp žmonių, tai jo gyvenimo suvokimas ir kokybė būtų daug kartų geresni. Jis žinotų kodėl žmonės yra tokie, kokie yra ir ką su tuo galima padaryti, kokią antrąją pusę pasirinkti, kodėl gimdyti vaikus, kodėl juos auklėti. Svarbiausia, manau, suvoks, kad meilė pati natūrakiai neegzistuoja. Ją reikia kantriai kasdien stiprinti.
Vienas pavyzdys iš mūsų gyvenimo – moteris. Ji nori, kad vyras jai kasdien sakytų kaip jis ją myli, kokia ji graži, ypatinga. Neužtenka to, kad kartą vyras tai pasakė. Moteriai reikia tai girdėti dažnai, nes tai vis sužadina jausmus. Tai stiprina jų tarpusavio ryšį. Vyras irgi nori, kad jo moteris vertintų jo indėlį, jo pastangas santykių labui. Tai labai lengvai užsimiršta. Atrodo, juk natūralu, kad myliu, kad galvoju. Bet jeigu pažvelgtume į save kaip įrenginį, pro kurį kasdien praeina milijonai skirtingų minčių, norų, tai tame fone prieš metus ar net prieš dieną išgirstas žodis ,,myliu” nublanksta.
Todėl norėdami išsaugoti santykius, turime kasdien kalbėti apie tai, padėti vienas kitam, čia turi vykti nuolatinis žaidimas, vidinis flirtas, neleidžiantis pavirsti kaip kokiems baldams namuose, pro kuriuos praeiname net nepažiūrėję. Ir tai ne kiek išoriniai veiksmai, kiek vidinės pastangos suartėti, pasidomėti kaip sekasi, kuo galiu padėti arba kuo man gali padėti.
Tvarių santykių statymas – tai nėra lengva gyvenimo kelionė, tačiau jeigu abu partneriai supranta jų svarbą, tada ši kelionė tampa tikros meilės statybomis.
Pandemijos metu gavome progą iš naujo pažinti vienas kitą, susėsti ir paklausti vienas kito ,,kodėl mes esame kartu? Kokio norime gyvenimo po metų? Po penkių? Kaip tada atrodys mūsų santykiai?”.
