,,Pažiūrėk kokia ta mergytė šauni. Tu irgi galėtum tokia būti.”
Nuolatinis vaiko lyginimas su kitais mažai padedame jo asmenybei tobulėti, labiau priešingai – palaipsniui užgęsiname ir nužudome tikrąjį vaiką, sumenkiname jį.
Kažkada girdėjau gerą pavyzdį: ,,įsivaizduok, tu ateini į darbą ir girdi kaip visi kolegos giria tavo bendradarbės šukuoseną ir net nepastebi tavo naujos suknelės. Kokia bus tavo diena? Kaip tu toliau bendrausi su kolegomis? Ar tikrai jautiesi užtikrinta savimi?”.
Panašiai jaučiasi ir vaikai. Sulygindami juos su kitais mes paliečiame jų ,,Aš”. Tai padaro žmogų dar didesniu egoistu, nes mes jį skatiname tik konkuruoti, visiškai negalvojant apie kitus.
Akivaizdu, kad vaikas susikurs kažkokį idealų gyvenimo vaizdinį, kurio jis ir sieks, tad jam būtinai reikia save su kažkuo lyginti, kad galėtų stebėti progresą. Bet tai neturi būti savęs lyginimas su kitais. Tai mus veda prie savivertės neturėjimo. Dažnai lygiuodamiesi į kitus ir bandydami pasiekti daugiau, būti geresni už juos, mes nustojame gyventi savo tikrąjį gyvenimą, nustojame būti savimi. Imame pavydėti visko, ir, kai negauname, mes patiriame labai nemalonius išgyvenimus.
Tad, man atrodo svarbu, vaikams nuo mažų dienų mokyti vaikus vertinti save ne pagal kitus, norint juos iš pavydo sumenkinti, bet pagal patį save – kiek aš idėjau pastangų, kaip man sekasi siekti mano tikslų ir pan..
Dar svarbus momentas, padėti vaikams suprasti, kad yra sričių, kuriuose tiesiog net negali lygintis, nes neturi tokių savybių. Kaip aš galiu pavydėti kažkokiam sportininkei jeigu aš nesu fiziškai pajėgi.
Dažnai mes lyginame vaikus su kitais dar ir dėl visuomenės spaudimo. ,,O ką pagalvos kiti?”. Žmogui būti nevertinamu visuomenės = mirčiai. Tad vis spraudžiame vaikus į standarto rėmus, neatsižvelgdami į vaiko natūralią raidą, jo būseną, tačiau siekdami dirbtinai suformuotų etalonų.
Manau, mums tokie žodžiai išsprūsta ne iš blogos valios, tiesiog mes taip buvome auklėjami. Tik šiai dienai laikmetis pats rodo, kad turime išmesti iš galvos mintis, kad viskas veiks savime, kaip veikė su mumis. Tikrai vis labiau pastebiu, kad mažiau ir mažiau veiksmų galiu atlikti savaime iš savęs. Matau, kad jeigu sakyčiau ką noriu, daryčiau kaip noriu – tai visa tai tik griautų viską aplink. Kad vyktų kūryba, turiu mokytis pažinti žmogų ir siekti to, kam jis sukurtas.
Tad tikiu, jog siekiant laimingo gyvenimo, reikia siekti ir sąmoningumo.
