,,Kam tiek laiko skiri vaikams? Rūpinkis savimi, kaip tavo karjera? Džiaukis gyvenimu kol jauna esi, o vaikai ir taip išmoks patys ko reikia, galiausiai užaugs ir pamirš tave” – dažnai girdžiu tokius ,,patarimus”.
Logiška.
Bet tai tiesiog ne man. Aš kaip koks šuo įsikandau į tikslą – užauginti žmones ir negaliu jo taip lengvai paleisti. Iš vaiko žmogus pats savaime neužaugs. Tam reikia auklėjimo.
Šiandien vaikai vadinami ,,prarastąja karta”. Ar tikrai?.. Visas mano gyvenimo džiaugsmas yra galimybė kažką bandyti pakeisti. Tad tokiu tikslu vedima bandau vaikuose pasėti kitokį mąstymo šabloną tiek žaidimuose, tiek mokymosi metu, tiek bendravime.
Ugdymo metodai, kuriuos naudojame (esame jų įkvėpti) man yra priemonės pasiekti tikslo. Tik, sakyčiau, keistas dalykas, kad dedi pastangas, o rezultatai pasimato tik po keletos metų 🙈. Kartais tai demotyvuoja. Tai noriu pasakyti, kad pirmais metais įdėtos pastangos anksčiau ar vėliau tikrai tikrai duoda vaisius, tik reikia išlaukti.
Buvo man sunkių akimirkų, kai atrodė, kad viskas veltui. Tačiau šiandien matau, kad įdėtas darbas pradėjo rodyti savo rezultatus. Nors labiau orientuojuosi į procesą, bet gerai įsitikinti ar judame gera linkme. Tad džiaugsmą ir dėkingumą keliantys rezultatai – man ženklas, kad svarbu siekti išsikelto tikslo, net jeigu ir kartais nėra motyvacijos.
Žinojau, kad pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, kai vaikas natūraliai imlus viskams, labai svarbus yra vaiko santykis su mama, jų vidinis – emocinis ryšys. Nuo to laiko tai yra vidinis kiekvienos mūsų veiklos turinys.
Dar yra labai svarbūs: įpročio formavimas, nuoseklumas, bei tam tikra disciplina. Praleidus šį etapą vėliau jau sudėtinga vaiką įtraukti į natūralų, jo pačio lydymą mokymosi procesą.
Mes pradėjome nuo 6 mėnesių.
Šiandien sūnui beveik 6 metai, dukrai 3. Ir daug dalykų jų akyse ne tik mokymosi metu, bet ir gyvenime yra kaip tyrinėjimas, žaidimas, kurio taisykles jau nusistato patys vaikai ir aplinka, kurioje jie yra. Tai visai kitoks požiūris į pasaulį, į problemas, į save.
Daug investavau į tyrinėjimais paremtą mokymasi (inquirybased learning), kuomet vaikas skatinamas per aplinką (provokacijas, “loose parts”, klausimus) pats atrasti, pažinti, analizuoti, išsikelti hopotezes ir jas tikrinti. Atrodė, na ką čia gali suprasti dviejų metų vaikas? Dabar matau, kad visi tie praeiti dalykai yra jo viduje, jis taip laisvai jais ,,žangliruoja” kurdamas įvairius dalykus, kad net aš pavydžiu tos laisvės.
Iš tikro nesvarbu kokiu metodu ugdomas vaikas, kiekvienas vaikas uniklus. Svarbiausia, nenuleisti rankų ir tikėti savimi. Tikėti vaiku. Kartais net nesiklausyti ką komentuoja kiti, o laikytis savo plano, nes tik vaiko tėvai turi sugebėjimą iš tikro jausti savo vaikus, tik jie žino, kas padarys tą vaiką laimingą.
Žinau, kad prieš akis laukia dar daug nuotykių, bet šiandien šoku iš laimės, nes matau, kad mūsų investicijos atsiperka! Tai velniškai geras jausmas 🤪🤘🏼.
