Vakaras. Draugės skambutis. Ji parke. Viena. ,,Kas nutiko?” klausiu. O ji: ,,Esu parke. Jaučiu, kad išnykstu. Nieko ypatingo nenutiko, tiesiog rutina, spaudimas iš visų pusių baigia mane pribaigti, stumia iš pusiausvyros, man reikia įkvėpti tyro oro.“
Žinojau, kad ji turėjo omenyje ne deguonį, o kažką tokio, kas sugrąžintų ją į vidinę pusiausvyrą.
Puikiai supratau ką ji išgyvena, bet buvo taip sunku parinkti tinkamus žodžius. Ir ne dėl to, kad nežinojau ką pasakyti, bet dėl to, kad tokioje būsenoje yra begalo sunku kažką išgirsti. Nors ir reikalingas palaikymas.
Dauguma žmonių šiandien jaučiasi panašiai. Atrodo, verdi puode ir nėra kam užsukti liepsnos. Nežinai nei kiek laiko virsi, nei kas su bus tavimi. Visur jauti spaudimą: darbe, namuose, net gatvėje! Norisi pabėgti kuo toliau nuo visų žmonių, kurie tau sukelia tokius jausmus ir ,,įkvėpti tyro oro”. O pabėgęs suvoki, kad tai irgi neteikia laimės. Priešingai, jautiesi dar vienišesnė.
Manau, kad labai dažnai moters gyvenime užplūsta sunkumas širdyje, kai atrodo visiems duodi (savo šeimai, namams, darbui), bet negauni nieko atgal. Tada ir ima trūkti ,,oro”. Drąsko iš vidaus. Nebežinai ką daryti.
Ir ji turi teisę taip jaustis. Jos aplinkoje tarp žmonių nėra bendrumo, priklausomybės vienai vietai, susitarimui ar tikslui jausmo. Ji didžiąją dalį darbų atlieka viena.
Ir tai labai lengvai galima pasitikrinti. Kai jaučiame, jog kiti priima tavo pastangas ir jas vertina, tada bet koks darbas teikia džiaugsmo. Nes yra abipusis ryšys.
Tik bėda ta, kad tokios savybės (tinkamai priimti, kad suteiktum džiaugsmo kitam) žmogus neturi. Šito reikia mokytis ir šeima puiki vietelė pradžiai. Mat joje ryškiausiai ir pajaučiame to bendro jausmo trūkumą.
Pavyzdžiui, vyro ir žmonos santykiuose. Kiekvienas galvoja, kad duoda kitam, bet atgal nieko negauna. Dėl to kyla priekaištai, nepasitenkinimas ir konfliktai.
O jeigu tik sugebėtume abu tinkamai rūpintis ir priimti kito rūpestį vardan mūsų ryšio, tada nebekiltų tų neigiamų jausmų. Taip pat yra ir su vaikais. Reikalingas bendra ,,duodu – imu” ir ,,imu-duodu” sistema. Matome, kad šiandien jau niekas neatperka mūsų pastangų, nebent tinkamas kitų požiūris į mane.
Akivaizdu, kad to pasiekti nepavyks be tinkamo auklėjimo. Mes šeimoje stengiamės statyti bendrumo jausmą ir naują santykių sistemą tarp visų šeimos narių. Juk iš esmės šeima ir yra bendras darinys tarp mūsų, kuriame egzistuoja tarpusavio pagalba, supratimas, meilė.
Kuomet aš rūpinuosi šeima ir matau, jog kiti nariai ja irgi rūpinasi – man tai pats didžiausias džiaugmas. Tada nieko nebereikia, ,,kvėpuoju” atvira krutine!
Tik kad tas mechanizmas – šeima – nuolatos veiktų, jį reikia prižiūrėti, kartais užkurti iš naujo, prašyti pagalbos ir nepamiršti juo naudotis.
P.S. O kol mokomės kaip viskas tarp mūsų veikia, skanios kavos tylumoje parke … arba ten, kur galima rasti vidinę pusiausvyrą 🥰