Aš vis galvoju ir galvoju – iš kur pas mus, žmones, kyla tuštumos, emocinio nuovargio jausmas? Dėkoju likimui, kad kartais suveda su labai įdomiais žmonėmis, kurie atsako į man rūpimus klausimus (dažnu atveju net to nesuprasdami).
Gerai panagrinėjus šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempą, nesunku suprasti, kodėl esame tokie emociškai išsibalansavę. Pasekmė – tampame piktesni, sunkiau jaučiame gyvenimo skonį.
Mane žavi aplinkos poveikio žmogui tema. Žvelgiant per šią prizmę, viskas pasidaro logiška ir aišku.
Didžioji dalis žmogaus norų tėra aplinkos dirbtinai suformuoti norai. Kadangi jie nekyla iš tikrosios žmogaus šaknies – jie nėra tikrieji poreikiai. Praeinu gatve ir netikėtai pajuntu norą naujiems drabužiams ar šukuosenai. Užeinu į papuošalų parduotuvę – neabejoju, kad panorėsiu kokio mielo daikčiuko sau ar kam nors dovanų. Bet tai – tik trumpas užsipildymas. Trumpa, saldi gyvenimo akimirka.
Mano, gal kiek perdėta, atsakomybė auklėjant vaikus verčia labai rimtai pažvelgti į gamtos dėsnius ir bandyti juos suprasti. Su mintimi, kad mano pastangos galėtų būti geras pavyzdys vaikams, kad jie patys vystytųsi ta linkme. Ir dažnai susimąstau, jog vaikams siūlome per daug perteklinių dalykų. Jie gali būti gražūs, įdomūs, bet jei nekyla iš pačių vaikų – jų džiaugsmas būna trumpalaikis. Tarsi patys skatiname vaikus viską vartoti, bandyti, ragauti. O ta gausybė pamažu virsta vidiniu triukšmu, per kurį nebesugebame išgirsti tikrųjų savo poreikių.
Ir čia žmoguje atsiranda dvi priešingos linijos: viena mėgaujasi trumpalaikiais malonumais, o antroji – jaučiasi visai neužpildyta. Atsiranda pojūtis, kad visko tiesiog per daug, jog nuolatos save maitinu ne tuo, ko viduje trokštu. Bet ko aš trokštu? Kas yra ,,tai”?
Atrodo, kuo daugiau visko turime, tuo sunkiau išgirsti save. Gal tikrasis gyvenimo balansas gimsta tada, kai gebame atsisakyti pertekliaus ir grįžti prie paprastų, bet gilių dalykų: tikrumo, santykio, buvimo. Gal laimė ir nėra kažkur toli – gal ji tiesiog pasislepia triukšme, kurį patys sau kuriame. Ir kai tas triukšmas nurimsta, pasidaro aiškiau – ko mums išties reikia.
Pastebiu, kad nuolatinis emocinis nuovargis dažnai kyla ne iš to, kad per daug darome, o iš to, kad per mažai suvokiame – kodėl darome. Viena labai paprasta, bet veiksminga kryptis, kurią pati pradėjau taikyti – kasdien trumpam stabtelėti ir užduoti sau klausimą: „Ar tai, ko dabar noriu – iš tikrųjų mano noras?“
Šis klausimas padeda išsklaidyti vidinį triukšmą ir grįžti į save.
Taip pat vis dažniau leidžiu sau tiesiog pabūti be vertinimo – tiesiog stebėti save, savo būseną, aplinką. Tai ne meditacija tradicine prasme, o labiau tylus vidinis kontaktas su savimi. Sakoma, jog žmogus ima jaustis laimingas tada, kai ima suprasti, iš kur kyla jo norai, ir mokosi ne bėgti jų tenkinti automatiškai, bet pirmiausia juos pajusti ir ištirti. Kai tampame jautresnės sau – ima keistis visa mūsų vidinė būsena.
Ir dar viena labai paprasta, bet veiksminga praktika – kasdien bent vienam žmogui pasakyti ką nors gero. Nuoširdžiai. Ne dėl mandagumo, o iš širdies. Kartais tai atveria ne tik kitą žmogų, bet ir mus pačias. Ir šis įrašas gimė iš bandymo būti nuoširdžiai atviru artimoms draugėms.