Būdama mama visada gaunu tiek daug pamokų, kurios visiškai pakeičia mano vidinį pasaulį, mano požiūrį į vaikus, auklėjimą ir gyvenimą. Viena iš šių pamokų buvo labai svarbi, kuri tapo vienas iš pagrindų auklėjime.
Tėvus dažnai užplūsta akimirkos, kuomet vaikai verčia mus jaustis sutrikusiais, liūdnais ar net piktais. Visi išgyvename šias būsenas. Paprastai mus jos aplanko trumpomis akimirkomis dienos bėgyje, tad pavyksta susitvarkyti su jomis. Kartais geriau, kartais blogiau.
Bet vieną dieną mano keturmetis sūnus atsikėlė visiškai kitoks. Įprastai mes kartu pusryčiaujame ir einame mokytis ar žaisti. Bet tą rytą jis ignoravo viską. Aš išmėginau visus mūsų bendravimo įrankius, bet jis tiesiog buvo priešiškas viskam ką aš pasakyčiau, pasiūlyčiau ar daryčiau. Jis pradėjo erzinti sesę. Kaskart eidamas pro ją ,,neva” netyčia užgauna ir dar džiūgauja dėl to. Žinojau, kad kažkas nutiko. Tad pradėjau ieškoti priežasčių jame, ne savyje.
Pirmą dieną aš buvau rami, motyvuota ,,suvaldyti” situaciją. Antra dieną man pradėjo trūkti kantrybė. O situacija darėsi vis sudėtingesnė ir sudėtingesnė. Aš jaučiau, kad darosi vis sunkiau suvaldyti manąjį ,,Aš”, jeigu viskas vyksta ne taip, kaip tas ,,Aš” nori. Tad nusprendžiau, kad geriausia išeitis – tiesiog ignoruoti tokį sūnaus elgesį ir vaidinti, kad nieko nevyksta. Beliko išgyventi tą dieną su viltimi, kad ryte bus nauja diena… Bet ji nebuvo geresnė! Po keletos tokių įtemptų dienų, viskas ko norėjosi tai apsiauti batus, paimti krepšį ir išeiti. Išeiti ne todėl, kad nebegalėjau toliau kontroliuoti situacijos ar iškęsti tokio spaudimo. Bet išeiti, nes bijojau emociškai pakenkti vaikams. Mano ,,Aš” buvo pasirengęs padaryti viską, kad tik sūnus darytų kaip sakau (juk tai jo pačio labui), tačiau vidinė mama, kuri rūpinasi ir myli savo vaiką, galvojo kaip apsaugoti jį nuo jo pačio. Aš neišėjau.
Tik mano artimų draugių žodžiai padėjo man pakilti virš to. Jos sakė:,,mama privalo padėti vaikui atrasti visą blogį savyje ir išmokyti jį kaip visa tai įveikti”. Aš pasilikau.
Bet tąnakt negalėjau užmigti. Mano smegenys vis galvojo, galvojo, galvojo… tuo pat metu viduje jutau, kad man reikalinga pagalba iš Gamtos. Kad mums reikalingas ,,atnaujinimo” mygtukas, kuris padėtų sustabdyti tą beprotybę ir suteiktų galimybę pradėti viską iš naujo. Aš nežinojau ką daryti. Mano ,,Aš” buvo nuginkluotas. Aš tiesiog pasidaviau.
Ryte viskas vis dar buvo chaotiška. Pajungiau dokumentinę laidą apie globalų pasaulį su kėtinimu nusiraminti ir išgyventi dar vieną dieną. Ta laida buvo apie Žemę, kaip viskas buvo sukurta, kaip viskas harmoninga joje ir t.t. Mano sūnui tikrai tai patiko. Staiga, mano mintys ir jausmai ėmė keistis. Pamačiau, kokia esu maža visos Gamtos atžvilgiu. Iš kitos pusės, supratau koks yra svarbus mano asmeninis pavyzdys. Net jeigu aš tik 1% visoje sistemoje, bet savo veiksmais ir mintimis įtakoju ją.
Gamtos didybės jausmas privertė sumažinti save, nusiraminti ir siekti teisingo sprendimo. Ir tada išgirdau sakinį:,,Gamtoje egzistuoja dėsnis- jeigu tu duodi žmogui, jis yra įpareigotas duoti tau atgal.” Tai buvo man raktas. Aš norėjau, kad sūnus veiktų išvien su šeima, o ne prieš ją, todėl man reikia nuolatos jį atakuoti su meile, rūpesčiu ir pagarba. Tai skambėjo įtikinamai! Tačiau man norėjosi įsitikinti kaip tai veikia. Kaip tik tuo metu mano sūnus kažko paprašė, aš neišgirdau ir paprašiau pakartoti. O jis, žinoma, nepatenkintas atrėžė, kad nieko man nekartos.
Dar prieš kelias minutes būčiau atsakiusi: ,,Nenori ir nereikia”. Bet šįkart aš atlikinėjau eksperimentą, todėl turėjau nepaleisti kėtinimo. Su šypsena veide aš jam paaiškinau, kad man labai svarbu išgirsti ką jis sakė, nes noriu, kad jis būtų laimingas. Sūnus jau norėjo vėl burnoti, bet galėjau matyti kaip jis suvokė, kad nesu nusiteikusi prieš jį. Aš kartu su juo. Jis nusišypsojo. Jo balsas išdavė koks susijaudinęs ir laimingas jis buvo.
Aš tęsiau šį eksperimentą visą dieną kol įsitikinau, kad tai veikia. Šio mažo triuko pagalba mes abu perkopėme tą didžiulį kalną, kuris stovėjo tarp mūsų. Visas šias dienas aš norėjau suartėti su sūnumi, bet mano kritika, ignoravimas tik atstūmė jį. Sukūrė tikrą chaosą namuose. Ir visa tai padariau aš, mano požiūris, mano išdidumas. Mano mažasis herojus norėjo tik mano dėmesio, meilės, kuri tapo mažiau matoma išoriškai, nes turime mažą sesutę.
Kiekvieną dieną mes vistiek turime tam tikrą nuotaikų dinamiką, kas yra normalu, bet aš atradau vieną iš būdų kaip suartėti su sūnumi, leisti jam pajausti, kad yra mylimas, saugus ir ypatingas, nesvarbu kas benutiktų. Dalinuosi šia istorija su jumis, nes kitąkart kai norėsiu išeiti, man reikės, kad jūs primintumėt šią paprastą Gamtos taisyklę. Viena to padaryti nesugebėsiu.
