Nesu labai didelė ekonomikos žinovė, bet kasdien matau kaip finansiniai reikalai įtakoja žmonių tarpusavio santykius. Ne vienoje šeimoje kyla barniai susiję su pinigais. Nors ir abu partneriai stengiasi juos uždirbti, bet visuomenės tempai tokie milžiniški, kad tiesiog neįmanoma spėti gyventi taip, kaip gyvena kiti. Turėti to, ką turi kiti.
Pamenu, kažkada skaičiau knygą apie išlaidų planavimą (nepamenu pavadinimo) ir joje autorius pasidalino viena iš savo paslapčių, kaip sutaupyti pinigų – piniginėje, matomoje vietoje nešiotis kortelę su užrašu: ,,Ar tikrai tau to reikia?”.
Psichologinis momentas, kuris tam tikrą laiko periodą tikrai veikia. Bet ilgai atsilaikyti nepavyksta, nes kylantys norai taip atakuoja, kad nebesusigaudai reikia man to ar nereikia, tiesiog noriu ir tiek. Ir bėda ta, kad norime turėti viską, ką matome aplink (o matome labai daug) ir tam mums vis trūksta pinigų.
O dar kai šeimoje du ar trys vaikai, vyras ir žmona, kiekvienas su savo norais ir reikalavimais..? Taip ir parnešame namo vidinę įtampą. Tada šeimoje atsiranda priekaištai kitiems (dažniausiai antrąjai pusei), kad jie kažką darytų.
O pagalbos ranką dažniausiai ištiesia kreditinė kortelė. Tačiau taip problema nedingsta: kitą dieną vėl matome kaip visuomenėje atsiranda naujų dalykų ir vėl norime jų, tada vėl tenka skolintis ir gyvename tarsi užburtame rate, iš kurio neįmanoma ištrūkti, nes aplink veikia tokios galingos sistemos, kurios nenori palikti tau laisvai rinktis.
Rašau apie tai, nes tai gana svarbus momentas ne tik santykiuose tarp sutuoktinių, bet ir vaikų auklėjime.
Vaikams svarbu išsiugdyti savyje suvokimą, kad gyvenime teks riboti tam tikrus norus, teks patiems viskam užsidirbti. Todėl jau dabar jie turi tai žinoti ir mokytis tam, įgyti specialybę ir gyventi su tuo, ką realiai turi savo kišenėje.
Šeima, aklai siekdama viso, ką mato visuomenėje, nebus laiminga, nes tėvų galvos bus nuolat užimtos mintimis apie pinigus, o vaikai bepaliavos reikalaus vis brangesnių ,,žaisliukų”. Tada tėvai, norėdami, kad vaikai jaustų jų meilę, bandys kompensuoti dėmesio stoką pinigais, o vaikai taip išleps, kad visai nevertins ryšio su tėvais, nes jie net nežinos kokia yra tikroji meilė. Didelė tikimybė, kad ir patys vaikai ateityje paseks tėvų pėdomis, nes alternatyvaus varianto nežino.
O ar galime pasakyti ,,STOP! NORIU KITOKIO GYVENIMO. NORIU LAIMINGOS ŠEIMOS”?
Imu tikėti, kad taip. Yra antra šio reiškinio pusė ir ji man kvepia laime…Nors kaina – didžiulė. Tik čia jau reikia mokėti ne pinigais, o pastangomis. Bet rezultatas – laiminga šeima.
O kokia yra laiminga šeima?
Tai šeima, kuri nuo pat pradžių nusprendžia, kad ji laikysis tam tikro bendro susitarimo, būdingo tik jai. Tai šeima, kuri supranta, kad norėdami būti laimingi, jie privalo kartu kažkaip ,,apžaisti” tuos begalinius norus turėti viską, mėgdžioti visuomenę. Tai šeima, kuri ieškos savo individualimo pagal savo galimybes. Tik tokiu būdu ji gali ištrūkti iš visuomenės spaudimo, išsilaisvinti iš vidinės įtampos ir pradėti gyventi dėl tikrų šeimos poreikių ir vienas dėl kito.
Tai nėra lengva nei tėvams, nei vaikams. Tačiau logiškai mąstant, jeigu gyvename tik taip, už ką galime sumokėti, tada nebereikia nuolat skolintis iš banko, kad padengtume perteklinius, gal net ir dirbtinai sužadintus norus. Paseka to, nebekyla stresas, kad reikia vienam važiuoti kažkur, papildomai dirbti naktimis, pervargti, atsiskirti, jaudintis… Mes tada galime susikoncentruoti ties savo šeimos ,,burbulo” būtinais poreikiais, susitaikyti su faktu, kad turime tik tiek, kiek uždirbame ir privalome įtilpti į tai. Ir svarbiausia, jaučiame, kad kuo labiau ribosime save vardan mūsų susitarimo, tuo labiau jausimės partneriai šeimoje ir ši vidinė pilnatvė padengs visus išorinius nepatenkintus norus.
Ar tai įmanoma? Nežinau. Bet bandyti performuoti šiandienos mąstymą tikrai verta, jeigu noriu išsivaduoti iš vidinės įtampos, kurią galiausiai nukreipiu į žmones, kuriuos myliu labiausiai ir dėl to labai kenčiu. Ir kenčiu daug labiau negu nenusipirkusi dar vienos naujos suknelės.
Nemanau, kad pinigai yra kažkas blogai. Mums jų reikia. Tai mūsų egzistencijai reikalingas dalykas, tik klausimas kiek ir ką mes paaukojame dėl įvairių išlaidų, kurios galėtų palaukti arba nėra būtinos.
Akivaizdu, kad gyvenimas mus verčia rinktis – tęsti gyvenimą toliau pagal visuomenės diktuojamą ritmą ar ieškoti savo šeimai priimtino gyvenimo būdo, kuris mus išlaikytų kartu ir suteiktų vaikams realaus pagrindo jų ateičiai.
Pasirinkimas mūsų rankose 🖤.