Gera kartais sugrįžti į tą momentą, kai su vyru vienas kitaip ištarėm: ,,Taip. Ir varge, ir džiaugsme”. Jis iš milijardo moterų pasirinko mane, o aš jį. Mes kaip vienas naujas darinys, pasiryžęs iki gyvenimo galo viską, kas nepatinka padengti meile. Koks nuostabus siekis!
Bet kaip jį realizuoti?
,,Jis manęs nesupranta! Jis negirdi manęs! Ji manęs negerbia ir nepriima koks esu!”
Trynkt! Barkšt! 💣…
Ir nebėra to vieno kūno, to vieno siekio, kurį išsikėlėm kartu… vos per kelias minutes.
Stebint kas vyksta santykių srityje, statistika tikrai nedžiugina. Jeigu anksčiau žmonės išlaikydavo santuoką keletą metų, šiandien – vos kelis mėnesius. Net vaiko gimimas neišlaiko moters ir vyro kartu, o kartais ir priešingai – paaštrina ir pagreitiną santykių nutrūkimą.
Aš vis ieškau atsakymo kodėl? Ar galime kažką daryti kitaip? Nuo ko tai priklauso? Kaip išmokyti vaikus santykių meno? Kaip atrasti įrankius, kuriuos perduoti jiems?
Iš tiesų atsakymų nereikia ieškoti toli. Visi jie kuo puikiausiai atsiskleidžia tarp manęs ir mano vyro, erdvėje tarp mūsų. Tik tam reikia aktyvuoti savo jautrumą. Tirti save, stebėti savo reakcijas, kas jas iššaukia, bandyti kažką savyje keisti ir vėl tikrinti, kalbėtis apie tai.
Santykiuose labai ženklų vaidmenį turi moteris. Jėga, slypinti joje. Ji gali arba viską sunaikinti, arba sukurti meilės tvirtovę! Todėl visada esu linkusi manyti, kad santykių stiprinime pirmuosius žingsnius turi žengti būtent ji. Vyras tai tikrai pastebės. Ar atsakys tuo pačiu? Priklausys nuo vyro. Bet šiuo konkrečiu atveju aš įžvelgiu naudą tame, kad moteris išvengs bereikalingo emocinio sudirgimo.
Pavyzdžiui, tarkim man nepatiko kaip vyro mama kažką pasakė. Įprastai aš dėl to imu kaltinti vyrą ir versti jį vos ne išsižadėti savo mamos, nes Ji pasakė Man! Dėl to mes nuolatos konfliktuojame. Bet jeigu aš į viską pažvelgčiau iš to taško, kuriame mes buvome kaip vienas kūnas, kartu, tada tie priekaištai dingtų. Gerai pagalvojus mano vyras ne prie ko, aš ištekėjau už jo, o ne jo šeimos. Ir mūsų abiejų gyvenimas nukreiptas į erdvę tarp mūsų. Ten nei uošvinės, nei kolegų, nei kaimynų nėra. Ten tik aš ir jis.
Kitas pavyzdys, kuomet mane erzina vyro elgesys ar jo nuomonė. Įprastai aš savo kritiką išreikščiau garsiai, nes juk reikia būti nuoširdžiam (=įrodyti savo teisumą). Bet vėlgi, įvertinus viską iš sieko būti kartu kaip vienas kumštis taško, turiu galvoti ką ir kaip kalbu. Juk noriu, kad vyras jaustų, jog aš vis dar jį išsirinkau iš viso milijardo ir myliu jį tokį, koks jis yra!
Jeigu norisi įžengti dar giliau, tai svarbu tampa savyje praplėsti požiūrį į gyvenimą. Suvokti, kad aš esu dėžutė su visokiais + ir -, jis yra dėžutė. Kai pamatau savyje kažkokį trūkumą, aš nestoviu priešais veidrodį ir nereiškiu pretenzijų pati sau. Žinau jas ir stengiuosi pasitaisyti. Lygiai taip pat ir su vyru. Matau. Suprantu, bet nepriekaištauju, neišryškinu. Žinoma, su laiku tą patį turi daryti ir vyras. Tada tarpusavyje atsiranda laukas, kuriame abu partneriai vietoj kaltinę vienas kitą, orientuojasi į abiejų išsikeltą siekį – viską, kas nepatinka padengti meile. Juk tai toks nuostabus siekis! 🖤
