Kaip lengva, atrodo, žavėtis mažesniu vaiku: koks jis mielas, kaip įdomiai kažką pasakė, nupiešė, sukonstravo. Tas teigiamas dėmesys ir palaikymas yra tarsi trąšos: vaikas auga, pasitiki savimi, nebijo žengti pirmyn.
O su vyresniu vaiku neretai pradedame elgtis kaip su sau lygiu: jis jau turi „suprasti iš karto“, teisingai reaguoti į pastabas, „susitvarkyti“. Ir kažkur pakeliui dingsta tas švelnus žvilgsnis, kurį natūraliai turime mažiesiems.
Ugdydama šeimoje skirtingo amžiaus vaikus supratau vieną dalyką: bet kurio vaiko vidinis pasaulis nusipelno pagarbos, rūpesčio ir palaikymo.
Tikiu, kad būtent toks ir yra tėvų vaidmuo – pirmiausia sukurti sveiką, palaikančią aplinką, kurioje vaikas gali augti. Nesvarbu, kiek jam metų.
Aš dažnai prieš užmiegant pagalvoju: „Rytoj norėčiau labiau pasistengti būti kiekvieno vaiko pasaulyje.“ Kartais užeina trumpa kaltės banga, bet kai ji praeina, grįžtu prie principo, kuris mūsų šeimoje veikia.
Pamenu, kai organizuodavau vaikų stovyklas, visada būdavo gražus, vieningas planas visoms amžiaus grupėms (kuris neretai jau pirmą dieną atsidurdavo šiukšlių dėžėje). Atrodė logiška: viską apgalvojom, bus įdomu. O rezultatas – priešingas.
Tik vėliau supratome, kodėl: bandėme „pataikyti“ į kiekvieno vaiko norą ir būti jam draugu. Bet vaiko noras kinta greičiau, nei mes spėjam sureaguoti. O ir nebūtinai jis atitiks planus! Tad natūralu, kad kiekvienas ima tempti antklodę į savo pusę ir vietoj bendros veiklos gaudavosi asmenybių peštynės.
Lūžis įvyko tada, kai fokusą perkėlėme nuo individualių norų į bendrą lauką, kuris priklauso visiems. Vietoj bandymo įtikti kiekvienam ar pritempti visus prie mūsų sumanymo tiesiogiai, pradėjome kurti erdvę bendrai krypčiai ir dirbti su tais, kurie nori, stengiasi, įsitraukia. Taip gimdavo branduolys, kuris traukdavo vis daugiau vaikų. Tas garsiai rėkiantis „Aš“ gaudavo pauzę, o „Mes“ sinergija tapdavo lauku, kuriame kiekvienas pradėdavo skleistis.
Tas pats principas išgelbėja mane ir ugdant savo vaikus.
Trys vaikai – trys skirtingi norų rinkiniai. Kol bandai įtikti vienam, žiūrėk, norai jau pasikeitė ir viskas apsivertė. Bet kai kuriame bendrą vidinį šeimos pasaulį (nematomą akimis, bet jaučiamą), staiga tampa paprasčiau: vyresni vaikai vėl tampa tais žmonėmis, kurių pasauliu gali nuoširdžiai žavėtis ne mažiau nei mažaisiais. Jau nelalbant kiek daug pati išmokstu ir kaip tai stipriai keičia, formuoja mane.
Ryšys man yra gelbėjimosi ratas visose situacijose. Kai jis yra, aš pradedu girdėti ne tik žodžius, bet ir kūno signalus: kada vaikas pervargęs, kada jam per daug, kada jam reikia artumo, o kada – erdvės. Ir tada klausimas „kaip su juo bendrauti?“ tampa paprastesnis, nes vaikas jaučia pagrindą: tėvai yra šalia, aš esu saugus, aš visada galiu kreiptis pagalbos.
Ir net jei kartais iki galo nesuprantu, kas dedasi jo galvoje ar širdyje, pats nueitas kelias link jo, pastanga suprasti, ištvermė būti šalia ir užsimezgęs ryšys yra tikrų tikriausias laimėjimas. Vaikas prisimena ne mūsų tobulus sprendimus. Jis prisimena, ar buvome šalia tada, kai jam to reikėjo. Net jeigu tas žinojimas ateis tik po daugelio metų.