Vienas labiausiai mane varginančių dalykų vaikų auklėjime ir ugdyme yra kalbėjimas, nuolatiniai vaikų klausimai ir mano atsakymai. Kartais atrodo, kad nelieka laiko sau. Tu visada stebėtojo ir pasakotojo pozicijoje. Kaip koks kasdienis gidas. Aplanko net tokios mintys: ,,kodėl negalime bent 5 minutes patylėti, eitume va miške kur kas sau, o čia kiekvienas su milijonu klausimų. Ir dar visi vienu metu!” 😅
Bet tik maža mano dalis taip jaučiasi. Iš praktikos galiu pasakyti, kad verta, net labai verta nuginti šiuos priekaištus šalin ir kalbėti, pasakoti ką matome, kas vyksta, kodėl ir pan. Kalbėti kol vaikai dar tavęs kalusosi, kol tu jam esi autoritetas, kol jis nori sužinoti tiesą iš tavęs, nes pasitiki tavimi.
Kalbėjimas yra labai veiksmingas įrankis perduoti vaikams ne tik vertybes, žinias, bet ir sistemingai integruoti juos į pasaulį. Bandau laikytis principo, kad nuolatos turime save integruoti į tai, kas vyksta aplink, o ne bandyti paleisti aplinką.
Natūraliai vidiniai impulsai verčia įsiveržti į esamus procesus ir juos ,,pagerinti” ar prisitaikyti sau, tačiau tokiu būdu negaliu pamatyti viso proceso, suvokti jo apimties ir, žinoma, valdyti jo. Norėdama gyventi sąamoningai, turiu išmokti taip ir elgtis, reaguoti, bei mąstyti. Ant kortos pastatyta mano laimė. Priešingu atveju laukia tik priekaištai kitiems ir likimui.
Aš gal ir galiu pavėluoti, bet nepasidalinti tuo su vaikais…?
Pamenu, kai gimė pirmasis sūnus aš jam viską rodžiau, pasakojau. Buvo labai keistas jausmas, tarsi mes gyventume kitoje planetoje ir aplink virtų gyvenimas, kurį aš nuolat komentuoju. Gimus dukrai dariau tą patį. Pasakojau ką matau, ką veikia žmonės, kaip vaikai žaidžia aištelėse, kaip jie pešasi ir dėl ko. Viską stebėjom ir aptarinėjom. Darau tą patį ir su trečiuoju. Tik dabar vyresnėliai organiškai papildo mano kalbėjimą savo klausimais bei įžvalgomis ☺️.
Nuolatinis dialogas kuria ryšį, moko bendrauti. Tokiu būdu vyksta ir pažinimas, ir mokymasis, ir tobulėjimas. Vaikai išgirsta suaugusio nuomonę, leistinus dalykus ir vengtinus. Jiems atsiranda tam tikri šablonai, kuriuos galės panaudoti ateityje, kai paklius į tokią situaciją patys.
Geras pavyzdys, apibūdinantis šį principą būtų su spektakliu ir aktoriais. Pasakojimas vaikams kas vyksta scenoje (pvz.: žaidimų aikštelėje) paruošia juos apžvelgti visus personažus, kas vyksta, o tada vaikai kaip aktoriai daug drąsiau prisijungia į esamą spektaklį, galėdami būti savimi.
Kaip ir rašiau, kartais net liežuvis pavargsta nuo kalbėjimo, bet nematau kitokio būdo mokyti vaikus apie gyvenimą. Atkreipdama jų dėmesį į kamputyje verkiantį vaiką, nes jis susipešė su draugu, mokau juos apie santykius, apie draugystę ir apie žmogaus prigimtį. Pasakodama apie gatves šluojantį žmogų, kalbu ir apie miesto priežiūrą, švarą, profesijas ir pan. Ir svarbiausia, kad vaikai noriai dalyvauja šiame procese!
Man svarbu, kad vaikai matytų viską, kas juos supa ir pabandytų tai priimti. Gal iškart ir nėra rezultatų, bet ilgalaikės pastangos tikrai pasėja sėklas, kurios ima auginti sąmoningumą.
Po aštuonerių metų praktikos, karts nuo karto pastebiu kaip tas auginamas sąmoningumas ima viršų virš prigimties. Kas mane priverčia didžiuotis savo šeima ir kiekvieno dedamomis pastangomis.
Ir nesvarbu, kad kartais iš šalies kietiems atrodo, jog ,,susimovėm”, bet aš žinau, kad tos situacijos mus moko kažko naujo. Tik kartu įveikdami likimo metamus iššūkius galėsime būti laimingi. O mes tikrai nusipelnėme būti laimingi!
Tad kviečiu pradėti pokalbį… su savo vaikais 😉