Beskaitant ugdymo rekomendacijas priešmokyklinukams kyla daug minčių. Daug naujų abstrakčių sąvokų. Šiandien iš galvos neiškrito ,,pilietiškumas”.
Vaikams reikia ugdyti pilietiškumo dvasią. Bet kas tai? Trispalvė? Vytis? Lietuvių kalba? Kas yra pilietiškumas?
Ilgai dėliojau mintis, kol nusistovėjo šios: tikras pilietiškumas – tai pojūtis, savęs asociavimas su savo tauta, tauta kaip viena, o aš kaip jai priklausanti dalis.
Nujaučiu, kad šiandien vaikuose išugdyti tokį jausmą yra labai sunku, nes suaugusieji rodo visai priešingą pavyzdį. Mes, kaip tauta, leidžiamės kritikos, puolimo, įrodinėjimo keliu, patys save atskiriame vieni nuo kitų. Keliame labai aukštus reikalavimus savo vaikams, bet ar mes patys tikrai laikomės įstatymų? Ar puoselėjame savo šalį? Ar jaučiame, kad tai mūsų namai, kad mes už viską atsakingi? Ar esame sąžiningi patys sau?
Tikiuosi vieną dieną, kad ši pabirusi tauta susijungs ,,į krūvą” ir galėsime iškėlę galvas demonstruoti vaikams ir vienas kitam tikrą savo pilietiškumą, kuris kils iš jausmo!