– Ko tu tyli, moterie? – klausia vyras.
– Nežinau. – atsakau
Tikrai. Yra toks fenomenas ir taškas.
Aš nežinau nė vienos moters, kuriai nėra tekę patylėti dieną, dvi ar net mėnesį!
Ir nežinau nė vieno vyro, kuris nesusidūrė su moters ,,tyliadieniais”.
Turiu omenyje būsenas, kurios atsiranda kilus nesutarimui, nepritarimui ar tam tikram nutarimui. Moteris, tik dėl jai žinomų ar nežinomų priežasčių, nustoja kalbėtis su vyru. O jį – tai varo iš proto. Toks fenomenas egzistuoja ir kartais vargina abu partnerius.
Moters tyla yra spaudimas vyrui iš gamtos pusės nusiraminti, nusileisti, ieškoti būdų kaip prieiti, užkariauti savo moterį, kol ji galės atsiverti ir pasipasakoti kas ją taip paveikė. Tokia moters reakcija – tyla – yra jos prigimtinė savybė, tačia nereikia ja manipuliuoti.
Labai įdomus jausmas atsiveria, kai pabandai įsivaizduoti pokalbį tarp Jo ir Jos kaip šokį. Kiekvienas pasakytas žodis ar net raidė – ėjimas link partnerio, išgirstas kito ištartas garsas – traukimas link savęs. Šokyje yra ir pauzės, ir keičiasi ritmas. Tas pats vyksta ir dviems žmonėms bendraujant. Kartais net be žodžių.
Vargu ar įvertiname kalbos poveikį vienas kitam. Šiai dienai tai labiau informacijos perdavimas, reikalavimas ir pan.. Bet kalboje slypi ir skambesys, tonas. Kalba – tai priemonė, kuri jungia žmones.
Juk vyras ir moteris buvo sukurti priešingi tik tam, kad padėtų vienas kitam užaugti vidumi, tapti žmonėmis.
Jeigu pavyksta per tokią prizmę pažiūrėti į Jo ir Jos santykius, tada jie ir įgauna prasmę. Tada abu nuolatos šoka bendrą meilės šokį, kuriame yra tikri gyvenimo partneriai.
Kam to reikia?
Kad jaustis gerai, jaustis laimingai ir pajausti neapsakomą malonumą, kad nesi vienišas.