Nė vienas neabejojame, kad be jos nebūtų gyvybės.
Dažnai meilę painiojame su seksu. Bet žmonės ieško kažko daugiau negu tik mechaninis veiksmas dėl momentinio malonumo. Mes nenorime tik poruotis kaip gyvūnai. Mes ieškome šilumos, artumo, bendro supratimo, rūpesčio vienas kitu. Tai mes vadiname meile.
Dauguma poroje susiduria su tuo, kad santykių pradźioje būna romantiškas periodas, tada jis transformuojasi į sudėtingesnius santykius, o po daug metų galiausia atsiskleidžia, jog jiedu visai nesupranta vienas kito ir nesuprato visus tuos metus. Tai nutinka labai dažnai, bet galima išmokti kaip dirbti su tuo. Nebent pora to nesiekia arba yra labai jauna ir nepatyrusi, nežino kaip apsaugoti jų santykius, nežino kaip atleisti ir pasiekti vidinio kompromiso net nekalbant apie tai. Tada taip, tai labai sudėtinga. Mes turime mokytis to, tai mūsų visų bendras reikalas.
Mokykloje moko apie seksą, bet niekas nekalba kaip žvelgti į kitą kaip į žmogų, o ne jo seksualinį užsipildymą. Tai labai gyvuliška, bjauru, nukreipta į save.
Meilė – tai abipusis palaikymas vienas kito. Meilė – tai jausmas, kad tave myli už tai koks tu esi, tavimi rūpinasi. Tai labai stiprios emocijos. Gyvūnai šito neturi.
Visada poroje atsiranda toks momentas, kad du žmonės tarsi myli vienas kitą, tačiau vienas įsivaizduoja meilę vienaip, kitas – kitaip. Ir tai yra dėl to, kad žmonės nebuvo mokomi kaip reikia mylėti. Meilė tai žmonių santykiai, poreikis, požiūris vieniems į kitus. Dėl to mums reikia studijuoti ir mokyti šito. Tai ne seksas, tai labiau sugebėjimas užpildyti vidinius kito žmogaus poreikius. Tai gali būti visiškai nesusiję su seksu.
Bet ką mokytis apie meilę? Kaip pakeisti savo įpročius, kad kitam suteikčiau malonumą?
Kad tai padarytum, turi pajausti koks yra kitas žmogus. Tai reikalauja labai rimto darbo vienam su kitu. Ir svarbu nebūti droviems. Kalbėti, aiškintis, netylėti ir negalvoti:,, ne, aš noriu, kad jis atspėtų”. Kaip jis gali atspėti?
Pora turi išmokti kalbėti apie viską atvirai, diskutuoti. Nors jauni žmonės nemėgsta to, galvoja, kad viskas turi būti spontaniška, paprasta ir nieko nelaukiant. Bet žmogus yra labai sudėtingas gyvūnas. Tad natūraliai nieko neįvyks. Tik tolsime vienas nuo kito.
Tai kas padėtų porai bet kokioje situacijoje laikytis meilės dėsnio jų tarpusavio santykiuose?
Pirmiausia reikia išmokti nusileisti. Meilė yra gyvūnas, esantis šalia tavęs ir jį turi šerti tarpusavio nusileidimais. Moters prigimtyje yra sugebėjimas prisiderinti prie vyro. Ji išmintinga. Ji suteikia gyvybę. Ji turi sukurti tam tikrą aplimką, kad išauklėtų vaikus. Gamta jai suteikia tokius sugebėjimus. Ji turėtų rodyti pavyzdį vyrui. Vyrai labai primityvūs. Jiems tik reikia šiek tiek priminti dalykus, kuriuos jie gaudavo iš mamos ir jie bėgs paskui moterį kaip vaikai paskui mamą. Štai ir viskas.
Tokia mūsų prigimtis. Ir tarp mūsų labai paprasta santykių sistema: galvoti kaip nuolat suteikti malonumą kitam, kad ir atrodo visai mažytį. Bet visa tai reikalauja išminties, patirties ir žmogaus psichologijos suvokimo.