Dažnai tokių replikų sulaukia tėvai, kurie negali nuraminti ,,vidinio balso”, nuolat kuždančio, jog vaikų auklėjime slypi didinga prasmė. Faktas, kad tokie tėvai investuoja daug daugiau savo gyvenimo duodami, nebūtinai reiškia, kad jie save laiko pranašesniais ar kad jų vaikai ypatingi (beje VISI vaikai ypatingi!), juos veda tėviška intuicija. Deja, tokie tėvai nevisada sulaukia tiesioginio palaikymo iš aplinkinių. Dažnai netgi priešingai, yra laikomi keistuoliais. Esu viena iš tų keistų tėvų, kuriai vaikų auklėjimas nėra savęs aukojimas dėl kažko. Verčiau tai dovana – galimybė per vaikų (žmogaus) auklėjimą realizuoti savo ir artimų dvasinį DNR.
Stebint pokyčius žmonių evoliucijoje, labai ryškiai matosi, jog šių laikų vaikai kitokie. Kuo? Jų netenkina nežinojimas, komandos. Jie pasąmoningai reikalauja iš tėvų suvokimo, o gal ir paaiškinimo, kodėl mama gimdo vaiką, kokia viso to prasmė?
Šiandien galime turėti viską. Žmonės gali skraidyti, važiuoti, bendrauti per internetą su bet kuriuo kitu pasaulio kraštu. Tačiau žiūri į visa tai ir jauti, kad negali pasisotinti. Norisi kažko daugiau. Gylio. Tiesos. Prasmės.
Nemaža dalis paauglių susiduria su šia beprasmybe gyvenime. Todėl viso to fone dažnai grąžinu save prie klausimų: koks turi būti tikslas? Kam gimdžiau vaikus?
Gal skambės keistai, bet gimdžiau juos pasauliui. Kad jame būtų daugiau gerų, teisingų žmonių. Tik tam ir taip auklėju savo vaikus. Nežinau koks bus rezultatas, bet galiu pamatuoti savo pastangas. Darau, ką galiu. Ar man kažkas už tai sumokės? Jau moka. Gyvenimas. Ir labai dosniai.