Pradėsiu nuo pavyzdžio, kuris galbūt mums jau akivaizdus – įsimylėjimas. Sutikus savo antrąją pusę užlieja neapsakoma hormonų audra. Mes žinome, kad tai tik impulsas, duotas žmogui iš gamtos keleriems metams, o vėliau jau partneriai patys turi statyti santykius. Gamta natūraliai žmogiškųjų santykių nebevysto.
Taip pat yra ir su vaikų ugdymu. Pirmuosius metus ar du beveik kiekviena mama motyvuota užsiimti su vaiku, mokyti jo įvairių dalykų, lavinti įvairius jo įgūdžius. Ir dar tai teikia tiek daug malonumo! Vaikučiai keičiasi kasdien, netikėtai kažką naujo parodo ir pan.. Bet šie natūralūs ,,stebuklingi kerai” vieną dieną baigiasi ir prasideda kitokio lygio, daugiau pastangų reikalaujantis etapas.
Pamenu, kai prieš metus su sūnumi lankėmės pas logopedę ir jis tądien niekaip negalėjo susikoncentruoti, logopedė mums pasakė: ,,Manęs niekas morališkai nemotyvuoja dirbti su jūsų vaiku. Man patinka maži vaikai (parodė į 2m. dukrytę), jiems viskas įdomu, jie viską daro su malonumu.” Ir aš ją suprantu. Su vyresniais vaikais jau reikia ,,flirtuoti”.
Tai apie šita lūžio momentą ir rašau, kai vaikas pereina iš viskuo besidominančio kūdikio į vaiką, su besiskleidžiančia asmenybe. Kas nėra lengva nei tėvams, nei pačiam vaikui.
Jau ne kartą rašiau, kad nesu tikra ar šiuo lūžio momentu būčiau tęsusi vaikų ugdymą šeimoje, jeigu ne vyro ir draugų palaikymas.
Iš vienos pusės labai atsakingai ir su dideliu noru priėmiau mamos – ugdytojos vaidmenį ir norėjau jį tęsti, bet tame lūžio taške norėjosi ir pasiduoti dėl kelių priežasčių:
⁃ aplinkinių spaudimas, kritika;
– nežinojimas, kad noro prislopimas yra natūralus gamtos procesas;
⁃ padidėjusi vaikų poreikių amplitudė, kuri reikalavo tęstinio, tikro pažintinio proceso (kas būdinga alfa kartos vaikams), kas verčia rimtai tuo užsiimti ir skirti nemažai laiko, kilo abejonės ar sugebėsiu, nežinojimas kuria krypimi judėti.
Su aplinkinių spaudimu padėjo susitvarkyti vyras. Jo žodžiai – man didžiausias palaikymas, kurį jausdama galiu ,,kalnus nuversti” 🤫☺️ Taigi, nusprendžiau rimtai rinktis aplinką, kuri supa mane: ,,tavo aplinka šiandien – tai tu rytoj”. Aš pasirinkau vengti pokalbių ar net žmonių, kurie žemina tai, ką darome. Bandymas vienas kitą įtikinti, kad kažkuri pusė yra geresnė už kitą niekur nepriveda, tik prie dar didesnės kritikos, neigiamų minčių ir susiskaldymo.
Atsiradus gan nemažai erdvės mano gyvenime, palaipsniui ją užpildo žmonės, kurie turi panašius siekius kaip mūsų, tad yra labai stipri aplinka, kaskart motyvuojanti siekti to, ko taip norisi giliai širdyje.
Per laiką išsiaiškinau, kad vaiko ir mamos santykis, poreikiai, siekiai ir lūkesčiai kinta. Tad mokausi būti lanksti, derintis prie vykstančio proceso, nors dalis manęs norėtų susdabdyti akimirką, kai vaikas dar mažytis 🙈.
O dėl vaikų poreikių…tai taip, tenka vis labiau derintis prie jų, kartu su jais ar vienai naktimis, kai visi miega, ieškoti originalių sprendimų. Pripažinsiu, ne visada tai darau savo noru, kartais labai labai turiu suimti save į rankas, bet tik todėl, kad žinau, jog likimas mums davė ir duoda visus reikiamus įrankius, kad savo vaikus užaugintume sąmoningais Žmonėmis.
Ir kai man šį siekį primena kiti, tada visos mano pastangos tampa kaip kuras siekti dar daugiau, pajausti vaikus dar labiau ir atrasti būdų kaip čia mums visiems susigaudyti šiame pasaulyje, ko iš žmogaus nori gamta, link kur vystosi ar turėtų vystytis žmogus. Klausimų begalo daug, į kuriuos atsakymus galiu gauti tik aplinkoje, kuriai rūpi tavo ateitis, kuriai rūpi tikrasis tu.
Labai noriu sukurti tokią aplinką vaikams, anūkams, pronūkiams… ir net jei kartais visai nėra noro to daryti.
P.S. Čia viskas visai kaip su svorio metimo dieta. Ne visada lengva ar norisi riboti save, bet galvoje besisukantis rezultatas motyvuoja nepasiduoti. O dar kai ir aplinkiniai tave palaiko, o ne gundo, tada 100% tiki savo sėkme 🤝.