Šeima, namai, vaikų auklėjimas, rūpinimasis vyru – visa tai puiku! Bet kur gi tu?
Dabar galvoju, juk tikrai, galėčiau gyventi taip, kaip noriu, užsiimti tuo, kuo noriu, grįžti į darbą pas savo nuostabias koleges, užsiimti dar kažkokia veikla, galbūt labiau puoselėti savo kūną… ir turbūt sugalvočiau dar milijoną dalykų, kuriuos aš galėčiau daryti, bet negaliu, nes vis iš kažkur iššoka stiprus noras, aukštesnis už visą kitą. Prieš Šį norą viskas taip nublanksta ir pasidaro ,,nebeskanu”. Šis noras verčia mane vis daugiau galvoti ar sūnus užmigo laimingas, ar vyras grįžęs namo pasijus mylimas, kaip dukra išgyvena naują baimės jausmą, ar paskambinau mamai, paklausdama kaip ji jaučiasi, ar nusiunčiau uošvienei vaikų nuotraukas, o gal šiandien kažkaip galiu padėti draugei įveikti nerimą… Šis keistas noras verčia mane galvoti apie kitus, kas man, tiesą pasakius, suteikia ypatingą laimės jausmą, energijos, pakylios nuotaikos. Tai kažkas… kitokio!
Bet vos tik Šis noras dingsta, užgęsta ir mano vidinis variklis. Atrodo nusipirkau nerealią suknelę, išgėriau puodelį kavos, pailsėjau prie jūros, bet niekas taip ,,neveža” manęs kaip Tas noras . 🤷🏻♀️
Tame ketinime rūpintis artimu žmogumi kažkas slypi. Nežinau dar kas, bet labai džiaugiuosi, kai Šis noras nubunda, tada jaučiu, kad tikroji aš ir yra Jame, toje galimybėje, rūpestyje, kažkame aukščiau nei tik mano kūniškų norų patenkinimas. Tada gyvenime atsiranda pagrindas, neblaškomas kitų, man dirbtinai sužadintų, norų. Deja, iš prigimties, žmogus savyje tokio noro neturi. Bet visada gali gauti iš kitų 💡😁.
P.S. Geri dalykai plinta greitai 🤫😉😁.
