Maria Montessori savo metodikoje labai akcentavo šį principą, kad leisti vaikui pačiam daryti dalykus, kurių jam reikės gyvenime. Ir tikrai su tuo sutinku. Tik čia egzituoja maža detalė – kaip suvaldyti tą norą sukontroliuoti kitus taip, kaip man patogiau???
Vakar išėjome pasivaikščioti su vaikais. Kadangi atstumas buvo numatytas nemažas, tai pasiėmėme vežimėlį dukrai. Žinoma, pusiaukelėje ji pavargo ir panoro važiuoti. Tada sūnus pareiškė, kad jis stums vežimėlį.
– Leisk, mama, man. Aš galiu.
Viskas kaip ir gerai, tačiau staiga manyje prasidėjo paskaičiavimai: ,,Hm, juk jis nepastums to vežimėlio su sese, jis dar per silpnas; turiu atkalbėti. Dar vienas faktas ,,PRIEŠ”: jeigu vežimėlį stums sūnus, eisime kelis kartus lėčiau, o dar tik puse kelio nuėjome 🙈. Greičiau bus jeigu visgi pati stumsiu; ‼️ ei, bet palauk, o kur mes skubame? Juk išėjome pasivaikščioti! Kodėl aš tiesiog nesimėgauju tuo, kad vaikas rodo norą elgtis kaip brandus žmogus ir neleidžiu jam pačiam atlikti veiksmų? Juk šis veiksmas jam svarbus, o aš galvoju tik apie savo planus 🤷🏻♀️; Taip, jis gal per silpnas, tačiau tai turi pamatyti pats, o ne išgirsti iš mamos, kuri net neleidžia jam net pabandyti.”
– Taip, prašau, stumk 😘.
Tokių pavyzdžių kupinas mano gyvenimas, kuomet daug dalykų galėčiau padaryti geriau, greičiau ir švariau 😂, bet tokiu būdu atimu galimybę iš to, kuriam dar reikia praktikuotis. Pvz.: indų plovimas, rūbų skalbimas.. juk viską reikia po to perplauti 🙈🤫. Bet vaikas to nežino ir darydamas taip, kaip moka jis augina savyje pasitikėjimą savimi.
Tik tos mano mintys, kad geriau padarysiu pati ir vėliau nereikės papildomai tvarkytis, nuveiksiu kas man patinka ir pan. – jos ir atima tą šansą iš vaikų.
Kita vertus, nėra ko stebėtis, nes puikiai žinau, kad tokia žmogaus prigimtis – viską organizuoti pagal save taip, kaip man atrodo geriausia. Todėl net išėjimas su vaikais pasivaikščioti gali virsti tik mano, kaip mamos, poreikių tenkinimu – organizuojant viską pagal mano tvarką. Arba mūsų, kaip šeimos, poreikių tenkinimu, kai kiekvieno noras vienaip ar kitaip yra svarbus. Jau nekalbu apie vaiko tobulėjimo galimybes. Tad viskas mano rankose!
Sakyčiau, pirmasis žingsnis įgyvendinant principą ,,LEISK MAN PAČIAM”, yra neleisti sau atsipalaiduoti, nes kitu atveju pasielgsiu kaip visada – kaip geriau man.
Kitas žingsnelis – nuolatos tikrinti save ar aš nemanipuliuoju savo pozicija šeimoje, ar neleisdama vaikui daryti pačiam jam padedu vystytis ar vis tik trukdau.
Aš prisipažinsiu, pradžia man tikrai buvo sudėtinga, ir dabar ne labai pasistūmėjau 😁🤫, bet aš didžiuojuosi savimi, kai sugebu susilaikyti ir leisti vaikui pačiam atskleisti dalykus, pažinti savo galimybes, pamatyti, kad jis jau moka atrakinti duris (nors tai trunka kartais iki 15min 😂), geba paruošti pusryčius ir pan. Tai yra auklėjimo džiaugsmai, kurie leidžia man jaustis geresne mama, negu buvau vakar 🖤.
Matyt tai ir yra mūsų užmokestis už dedamas pastangas…
