Ar įsivaizduojate gyvenimą be konkurencijos?
Pauzė pamąstymui…
Ar įsivaizduojate kiek atliekame veiksmų, kurių iš tikro mums nereikia ir kas mums net nepatinka?
Kodėl? Nes kitas taip daro. Kitas tai turi. Kitas to nori. O kur aš? Ko noriu aš?
Aplinkui tiek triukšmo, lyginimo, konkurencijos, kad sudėtinga išgirsti tikruosius savo poreikius. Visada ir visur viskas matuojama tarp daugiau ir mažiau, geriau ir blogiau. Nėra net kada sustoti ir įsiklausyti į save.
Mes galvojame, kad mes vystomės konkuruodami. Tai yra problema, nes mes iš tiesų liekame beždžionės lygyje: ką turi kitas žmogus – aš irgi privalau turėti. Taip žmogus savęs nevysto. Jis nori turėti savyje kitų savybes, o pats savęs neatskleidžia. Tokie dalykai priveda žmoniją prie degradacijos. Niekas nenori būti savimi.
Net ir auklėdami vaikus, viduje galvojame, kad jeigu mano vaikas nekonkuruoja su kitais, tai kas jis, ką jis išmoks iš kitų? Bet tikrasis mokymasis ir savęs pažinimas nevyksta tokiu būdu. Vaikai ir turi būti priešingi vienas kitam, tik jie turi konkuruoti teigiamu būdu.
Tėvams nereikia paimti kitų pavyzdžio ir elgtis taip, kaip kiti. Versti vaiko būti kaip kiti. Tėvai turėtų turėti visiškai skirtingus standartus, jiems artimas vertybes ir nukreipti ta kryptimi savo vaiką. Palaikyti jį.
Noras konkuruoti yra instinktyvus, prigimtinis, todėl čia reikalingas tvirtas vidinis apsisprendimas: arba einame kartu su prigimtimi, arba ją pakeičiame. Neįmanoma laimėti abejose. Arba mes skatiname save ir vaiką eiti kartu su tais ,,herojais’’ arba mokomės kitokių vertybių, kurios galbūt nėra populiarios visuomenėje, bet leis atrasti ir realizuoti tikrąjį save.