Kur yra tas viduriukas?
Dažnai tėvai gimus vaikui atsiduria akligatvyje: kiek ir ko leisti vaikui, kontroliuoti ar leisti vystytis nevaržomai?
Jeigu leistume vaikui daryti viską nevaržomai ko jis nori ir tikėtumėmės, kad vaikui paaugus jis pats pasirinks, mūsų manymu, teisingą sprendimą, tai gali tekti labai nusivilti. Vaiko ego tiek ,,išaugs”, kad tiesiog nebeturėsime priemonių jo suvaldyti.
Vaikas augs kaip gyvūnas, valdomas vidinių instinktų, nežinodamas kas yra ribos, savęs sulaikymas, derinimasis prie kitų ir pan. Pasėkmės gali būti nemalonios, mat vaikui patekus į platesnį pasaulį bus labai sunku priimti tai, kad pasaulis veikia pagal visai kitokias taisykles. Gims didžiulis nusivylimas savo tėvais…
Kitas kraštutinumas – kontrolė (dažnai naudojant baimę). Galbūt vaikai prie tėvų akių tramdys save, sugebės atrodytį ,,geri”, tačiau nesant tėvams šalia visiškai atsipaliduos. O tikslas tai nėra turėti ,,patogų” vaiką namuose. Tikslas išauginti sąmoningą žmogų, veikiantį visur sąmoningai. Tad ir šis variantas atkrenta.
Nemėgstų protingų teorinių patarimų, liepiančių ką daryti… dažniausiai jų net neįmanoma įgyvendinti. Bet turiu keletą ir suveikusių dalykėlių (tai apie vaikus ankstyvame amžiuje, paaugliams tėvai jau mažai įtakos bedaro. Tad visas įdirbis atliekamas vaikystėje), kurie nepasidaro iškart, reikalingas nuolatinis darbas:
⚫️ Norint, kad vaikas klausytų suaugusiojo ir gerbtų jį, reikia tapti vaiko draugu. Kaip? Sulaikyti vidinį norą parodyti ,,kas čia bosas” ir ,,nusileisti” iki vaiko lygmens. Nerodyti vaikui savo išminties, ypač valdžios. Reiktų žiūrėti į vaiką kaip į suaugusį, kaip į draugą, pasitikėti jo jėgomis ir elgtis kaip su sau lygiu, na galbūt truputį mažesniu nei tu. Tada vaikas jaučia, kad tu jo partneris, o ne valdingas mokytojas. Tai sukuria tarpusavio bendradarbiavimo jausmą ir vaikas ,,įsileidžia” mus į savo pasaulį. Žinoma, kasdieniniame gyvenime visi turime vaidmenis: kažkas sprendžia ką valgysime, ką pirksime ir pan. Tame mes nesame lygūs. Čia kalba eina apie bendro lauko kūrimą, bendravimo stiliaus formavimą šeimoje.
⚫️ Pasiekus tokio tarpusavio santykio, natūraliai pereiname į kitą etapą – vaikas ima kopijuoti viską, ką daro tėvai. Nes dabar jie jam autoritetas! Vaikas žavisi jais, nori būti panašus į juos. Taigi, svarbų vaidmenį vaidina tėvų elgesys, jų asmeninis pavyzdys.
⚫️ Svarbus momentas auklėjime, kuomet nereikės vaikui nieko ,,įsakinėti”, yra tiesiog nuo gimimo kuo daugiau pasakoti ką ir kodėl mes darome. Pavyzdžiui: ,,aš šakutę laikau taip, nes kitaip susižeisčiau” arba ,,kai einu per pėsčiųjų perėję, neskubėdama apsidairau. Kartais gali važiuoti mašina ir mane sužeisti”. Tokiu atveju mes vaikams perduodame savo požiūrį į viską.
Vaikai nuo gimimo mokosi pažinti šį pasaulį, tad jeigu mes iškart parodysime kaip prie jo prisitaikyti, kaip jame gyventi, tai jie šitą šabloną nešiosis savyje visą gyvenimą. Prisiminkime, juk tikslas – sąmoningas, o ne išdresiruotas žmogus.
⚫️ Labai svarbu ,,nepakeisti žaidimo taisyklių”. Pavyzdžiui, jeigu mūsų namuose nepriimtina sėdėti ant stalo, tad nuo pat kūdikystės neleidžiame vaikui ant jo sėdėti. Galbūt dauguma pagalvos: ,,kodėl, juk jis toks mažutis?”. Bet čia ir yra esminė klaida, nes vienąkart leidus vaikas galvoja, kad šitame pasaulyje taip priimta ir taip elgsis visada. Mes įrašome tokią programą. Tad jam tai atrodys natūralu. O kai vaikui sueina keli metai, mes staiga jį imame drausti dėl sėdėjimo ant stalo. Finale vaikas supyksta ir nesupranta kodėl visada buvo galima, o dabar staiga ne. Taip griaunamas tas pasitikėjimo tiltelis, į kurį tiek daug investavime. Todėl kartą įvedus taisyklę ar apribojus kažką – jau tą reikia visada. Pripažinsiu, tai viena sunkiausiu užduočių mano gyvenime- nedaryti išimčių. Nes vis pasitaiko progų, kad ,,ai gal tik šiandien”, tačiau tame labai gerai padeda vyras, primindamas, kad kartą susitarus, reikia to laikytis.
Taigi, visą tai realizuoti – darbo sočiai… o vaisiai skinami dar negreit. Tad lieka tikėtis, kad mūsų pastangos prasmingos.
