Prisipažinsiu, man, kaip mamai, auginančiai sūnų, vis dažniau pasitaiko situacijų, kai suprantu, kad nežinau kaip bendrauti su penkiamečiu berniuku. Jam jau reikalingas tėvo pavyzdys, kuris vystytų vyriškas jo savybes. Bet tai kur tada mama? Kaip ir kuo turėčiau prisidėti, kad jis vystytųsi natūraliai? Kaip mamai bendrauti su sūnumi? Jau kurį laiką sprendžiu šį galvosūkį 🤪.
Šiandien žaidėme žaidimų aikštelėje. Netrukus atėjo trys mergaitės (apie 6-7 metų). Aš nelabai ir pastebėjau. Bet kadangi akylai stebėjau savo vaikus, iškart pamačiau, kad pasikeitė sūnaus elgesys. Tada pamačiau mergaites ir man pasidarė viskas aišku 😁. Pamačius priešingos lyties atstoves, suveikė prigimtis. Sūnus visaip bandė atkreipti į save dėmesį 🙈😅.
Labai gerai pamenu tą momentą, kai prieš akis išvydau du pasirinkimus. Pirma, labai norėjosi net negalvojus pasakyti garsiai: ,,Aronai, ką čia darai? Nori sužavėti mergaites? Atrodai kvailai. Baik gal?”. Taip ir būčiau padariusi turbūt, bet kažkas mane sustabdė. Stovėjau ir žiūrėjau kas vyksta.
Man visiškai nerūpėjo ,,ką pagalvos žmonės”, juk dabar mano sūnus žengia pirmuosius žingsnius į jam naują, nepatirtą santykių pasaulį. Ir jam reikia palaikančio draugo šalia, o ne to, kuris pažemins, ir iš jo pasišaipys. Draugai taip nedaro. Draugai padeda bet kokioje situacijoje. Norėjau parodyti jam, kad palaikau jį, kad nebijotų ir žinotų, kad gali manimi pasikliauti.
Bet buvo sunku, net labai! Taip norėjosi padėti pradėti normalų pokalbį. Mačiau, kad vaikai iš savęs nemoka to padaryti. Jie tiesiog nežino kaip… todėl ir elgiasi kaip mažos bezdžionėlės 🙈.
Galiausiai po bandymų atkreiptį į save dėmesį, sūnus nukreipė mintis kitur, mergaitės irgi greit išėjo. Viskas tęsėsi kaip buvę, nors viduje ši smulkmena paliko kažką nepaprasto.
Likusią dienos dalį vis klausiau savęs ką galiu duoti kaip mama tokioje situacijoje? Koks mano vaidmuo šiame naujame sūnaus socialinių ryšių etape? Iki tol jam užteko mamos, šeimos. O dabar matau kaip sūnus žengia pirmus žingsnius į tikrąjį pasaulį ir taip norisi, kad pamatai būtų tvirti. Juk visas mūsų gyvenimo pagrindas – santykiai!
Supratau tik vieną, kad turiu įprasti bendraujant su sūnumi (ir ne tik juo) neignoruoti mūsų skirtingos prigimties, labiau koncentruotis į mūsų draugystę, tarpusavio pagalbą. Tai yra tai, kas mums suteikia stabilumo ir pasitikėjimo savimi.
Dėkoju gyvenimui, kad galiu dalyvauti kuriant santykių pamatus kartu su savo vaikais ir labai viliuosi, kad jie panaudos tai sėkmingai kurdami savo ir kitų gyvenimus 🙏🏻😌❤️
