Neseniai išgirdau žodžius, kurie mane tiesiog pakerėjo: ,,Po pandemijos, naujos visuomenės gimimui, jokia kita jėga pasaulyje nėra taip reikalinga kaip mamos.”
Tai iškart nukėlė mano mintis į paskutiniuosius nėštumo mėnesius, kokiame laukime, nerime ir baimėje gyvena būsima mama. Pamenu tą būseną, kai nori, jog vaikelis gimtų greičiau, nes jau darosi nepakeliama, nėštumas vis labiau erzina ir vargina, nei džiugina. Baimės lygis auga minutėmis. Prasideda laukimo metas, spėlionės ar jau, ar gims sveikas… Vaisiui irgi darosi sudėtingiau, jam trūksta vietos. Artėjant gimimo terminui, vaisius pradeda suvokti, kad egzistuoja mama, kuri visada buvo šalia, kalbėjo jam, dainavo, davė viską, ko tik reikia, kad jis vystytųsi sveikas ir laimingas.
Tai labai svarbus momentas, nes jam niekada net nekilo mintis, kad egzistuoja kažkas daugiau nei jis ir įsčios. Taigi, tą akimirką jis užsinori būti kaip mama – savarankiškas, pats galvoti, vystytis. Jis žavisi ja, bet kartu ima ir nekęsti jos. Tiksliau, ne mamos pačios, bet tos priklausomybės nuo jos. Iš to noro išsilaisvinti tiek iš įsčių, tiek iš tokios formos santykių ir prasideda gimimo procesas. Būsimas mažylis duoda signalą.
Vaikeliui kelias labai siauras ir tamsus, gimda susitraukinėdama stumia ir spaudžia jį nežmoniška jėga, jis nežino kur pateks, bet vidinis noras nebenori pasilikti įsčiose. Ir negali, nes mamos organizmas, vos tik gavęs signalą iš mažylio, ilgai globojęs svetimkūnį savyje, pradeda stumti jį lauk. Mama šiame procese deda milžiniškas pastangas padėti būsimam mažyliui greičiau gimti. Ji apgaubia jį palaikymo ir padrąsinimo lauku. Ir po tokių stiprių išgyvenimų įvyksta stebuklas!
Taip detaliai aprašiau šį procesą neatsitiktinai. Man tai labai primena kas vyskta su mumis, žmonija, šiandien.
Gamta mums duoda viską. Mes nuolatos tobulėjame tarsi jos įsčiose, net nesuvokdami iš kur viskas ateina. Kaip ir vaisius, gauname ir tiek. Bet tik iki to taško, kai suvoksime, kad yra mama ir kils noras patiems būti kaip ji, sugebėti rūpintis savimi ir kitais, galvoti ir gyventi savarankiškai, nepriklausyti jai, bet būti kaip ji. Būti mamos partneriais.
Vis daugiau specialistų rašo apie tai, kad mes egzistuojame gamtos sistemoje, kuri mus tiek šimtmečių aptarnauja kaip mama.
Paskutiniu laiku iš tikro pastebiu, kad žmonių sąmoningumas taip sparčiai didėja ir gimsta noras periimti valdžią į savo rankas, būti savarankiškais, sąmoningais. Rūpintis pasauliu.
Negana to, nemažai mokslininkų kalba, kad šis globalus pasaulis turi pereiti į naują gyvenimo lygmenį, kuriame pats pasaulis vers mus rūpintis vienas kitu taip, kaip tai daro mama, kurdama šilumos ir meilės lauką aplink savo vaikus. Gimdymas toks dalykas, kad vaisiui subrendus, jis privalo įvykti. Tik klausimas ar vaisius tai padaro savo noru ar ne. Gimdymo skausmai nėra malonūs, bet jie būtini, kad gimtų žmogus.
Štai kodėl mane sužavėjo tie žodžiai, nes mamai šis visas procesas artimiausias. Ji patyrė kokia stipri yra motiniška meilė, kiek visko ji gali padaryti dėl savo vaikų. O dabar, kaip niekad, visiems reikia palaikymo, padrąsinimo nebijoti pokyčių, įveikti nerimą ir baimę, pajausti koks svarbus ir daug žadantis yra šis gimimo procesas.