Gimimo diena kasmet atneša nepažintų minčių, kurioms prisijaukinti reikia laiko. Verčiu dar vienų metų puslapio lapą suvokdama, jog nėra nieko vertingesnio už tvirtą ryšį ir gerus santykius tarp žmonių. Ir nebūtinai jie pasireiškia mums akiai patraukliomis formomis. Kas svarbiausia – žmogaus intencija sąvekajant su tavimi ir pastangos suartėti labiau nei buvome vakar.
Labai norisi paprašyti gyvenimo suteikti gebėjimą užfiksuoti tas akimirkas, kuomet pamirštu apie rūpesčio artimui svarbą ir padėti pataisyti situaciją.
Daug metų gyvenau manydama, jog visų svarbiausia yra pažinti save iki galo, tikėjausi, jog tada galėsiu lengvai orientuotis gyvenime, žinosiu ko noriu ir pan. Iš daugelio żmonių išgirstu ir pati jaučiu, jog tai tik iliuzija. Egoiztinė apgaulė apsagoti save nuo pokyčio, santykių, įsipareigojimų.
Maniau, kad tikrą save pažinsiu stebėdama savo mintis, jausmus, pasirinkimus. Bet tik tada, kai pradėjau nuoširdžiai rūpintis artimais žmonėmis, pamačiau tikrąją save. Bandymas sukurti ryšį atskleidė ne idealą, bet egoistinę prigimtį.
Tapusi trijų vaikų mama, tam tikru gyvenimo etapu suvokiau, kad myliu vaikus todėl, kad pasąmoningai jie yra aš. O savimi rūpintis juk lengva.
Bandymas pažinti tikruosius vaikus, priimti jų pasaulius ir parodė, kad praktiškai yra labai sunku sutikti su tuo, kas tau priešinga, kas nėra manyje. Bet tas vidinis kontrastas – tarp to ko noriu aš ir ko iš tiesų reikia kitiems – moko iš tikro pamatyti platesnį pasaulį ir mylėti.
Tad ko sau šiandien linkiu?
Drąsos.
Drąsos apkabinti visa, kas manyje gražu ir nelabai. Priimti. Ir ne tik priimti – bet paversti tai įrankiais. Įrankiais kurti ryšį. Įrankiais mylėti. Kad galėčiau toliau žengti per gyvenimą abiem kojomis tvirtai, su viena intencija širdyje – mylėti artimą kaip save.
P.S. Ačiū už sveikinimus. Pakelkime taurę už gyvenimą! Juk nusipelnėme gyventi laimingai 🙂