Egzistuoja dvi meilės rūšys: meilė, kuri vysto vaiką ir meilė, kuri jį žlugdo. Mes norime mylėti vaikus, bet kartais per daug juos lepiname, per daug giriame, per daug jiems nuolaidžiaujame. Tai kada meilė prisideda prie vaiko vystymosi, o kada ji kenkia?
Sunku apibūdinti tai keliais žodžiais, bet vaikas turi nuolatos jausti tėvų meilę. Ir tada, kada darome ko jis nori, ir tada, kada negauna iš mūsų ko nori. Abejais atvejais turi jausti tėvų rūpestį. Tik tada jis augs sveikas, laimingas ir pasitikintis savimi.
Meilė – vaiko vystymuisi reikalinga jėga.
Man visada kirba tas klausimas: ,,ar čia jau reikia stabdyti vaiką, ar čia ,,atleisti vadeles”, nes vistik siekis yra užauginti sąmoningą žmogų, kuris sveikai priimtų gyvenimą. Turbūt niekada nebus galutinio atsakymo, nes viskas kaskart kinta, bet pagrindiniai principai per praktiką ir bandymus dėliojasi kaip dėlionė į bendrą paveikslą.
Nesunku to nepastebėti, kad pirmaisiais vaiko gyvenimo metais mūsų meilė būna besąliginė (duodame visko, ko reikia), o pasiekiame etapą, kuriame norime pradėti auklėti vaiką, jį riboti, taip meilėje jau atsiranda sąlygų.
(Paprastai pirmus mėnesius gimdoje, bei 2 metus po gimimo vaikas jaučia visiškai besąliginę tėvų meilę. O jau nuo trijų metų atsiranda sąlyga, kad tėvų požiūris į vaiką yra įtakojamas jo pačio požiūrio į tėvus.)
Dažniausiai viskas prasideda nuo žaidimo ,,aš tau, o tu man”. Taip nekaltai gimsta pirmasis reikalavimas. Kiek paaugus jau vaikas mokosi atsakyti nelaukdamas kol tėvai padarys tą patį (pvz. padėkoti, nusišypsoti ir pan.). Tada dar pridedame papildomų dalykų, kol vaike atsiranda suvokimas, kad tėvai jam gali duoti viską, bet jis turi susimokėti už tai tinkamu savo elgesiu (žodžiais ar veiksmais).
Nieko nėra gamtoje, ką mes gautume nemokamai. Vienaip ar kitaip mokame už tai, tad svarbu, kad ir vaikai augtų pagal šį dėsnį. Jiems bus daug lengviau laviruoti gyvenimo labirintuose.
O rašau apie tai, nes matau, kad didžiausia klaida, kurią daro tėvai (tame tarpe ir aš) yra ta, kad darome viską už savo vaikus. Pasiteisinimų daug: kartais skubame, kartais norime gerai pasirodyti prieš kitus, kartais iš meilės vaikui, kartais tiesiog jaučiamės blogi tėvai ir norime pamaloninti vaikus, juos ,,nusipirkti”. Kartais lengva pasiduoti vaiko manipuliacijai arba norisi likti savo komforto zonoje. Todėl sąmoningų vaikų auklėjime svarbų vaidmenį atlieka galutinis išsikeltas tikslas – ko mes savo auklėjimu siekiame? Šis tikslas ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri šviečia ir neleidžia sustoti vienoje vietoje, bijoti pokyčių. Ji nuolat skatina stebėti savo vaiką ir privesti jį prie tikslo jam priimtinu būdu. Tai menas ir to siekiantys tėvai verti didžiulės pagarbos.
Ei, bet palauk! O kodėl blogai kartais pasiduoti manipuliacijai? Jeigu sunku atsilaikyti. Arba kuo negerai likti savo konforto zonoje? Čia viskas nusistovėjo, čia viską žinau. Ar būtina nuolat ,,eiti” prieš vėją?
Kartą man vyras pasakojo koks tinginys yra žmogaus organizmas. Jeigu kelis kartus dirbtinai atlieki už jį kažkokią funkciją / darbą – tada jis nustoja tai atlikti pats iš savęs. Tai taip pat ir vaikų auklėjime, jeigu kartą padariau nuolaidą (pvz. numojau ranka į vaiko elgesį), tada garantuotai padarysiu taip ir dar kartą, ir dar, kol galiausia nuolaidžiavimas vaiko elgesiui ar norams jau taps norma mano gyvenime ir nebematysiu tame problemos, priešingai – koks lengvas sprendimas, jausiuos daug lengviau, nebereikės tiek pastangų, daugiau laisvo laiko ir mažiau streso.
Pritariu ir kartais pagaunu save tokiose pamąstymuose. Bet kai prisimenu savo tikslą, tada kažkaip imu koncentruotis į rezultatą, o ne į tai kas man tą minute lengviau, priimtiniau (nes tai kinta, o tikslas – pastovus). Žinoma, toks pasirinkimas reikalauja daugiau mano prakaito, ašarų, bemiegių naktų ir ilgų pokalbių su vyru. Bet darau tai tik dėl to, kad noriu išmokti mylėti tinkamai. Noriu, kad ir vaikai tai mokėtų. Tai taip svarbu žmogaus vystymuisi.
Kodėl svarbu mylėti tinkamai?
Jeigu tėvai myli savo vaikus be jokių ribų, jeigu vaikas jaučia, kad jis gali daryti ką nori ir jam viskas galima, tokia meile jį naikina. Kaip? Nes jis to paties reikalaus iš gyvenimo. Jis augdamas nekuria tikrojo savęs, neartėja prie savo potencialo realizavimo. Maža to, tėvai taip išreikšdami savo meilę parodo vaikui, kad gyvenime jis gali gauti viską, ko nori be jokių pastangų. Ir vaikas užauga tuo tikėdamas, tokiu netinkamu būdu. Jam labai sunku gyvenime ir turbūt už tai tikrai nepadėkos savo tėvams.
Taigi, tėvai turi begalo daug meilės savo vaikams, bet visa dozė vienu metu juos pražudytų. Tad belieka stebėti savo vaikus ir atitinkamai pagal jų atsaką, maitinti juos savo meile ir siekti išsikelto tikslo (ko siekiu (-iame) auklėjime?).